Antena lengva – darbas sudėtingas
Iškelti anteną radijo ryšiui ant vieno aukščiausių Vilniaus pastatų užsakė viena šalies bendrovė. Antenos aukštis – maždaug 3 metrai, nesveria nė dešimties kilogramų. Tačiau ji turi būti pritvirtinta ten, kur yra buvę vos keletas žmonių.
148 metrai – toks aukštis stiebo viršūnėje, todėl jį gali pasiekti tik mokantis naudotis virvėmis ir turintys specialių sugebėjimų. Tokių žmonių profesionalų Vilniuje – ne tiek jau daug.
Patys aukštalipiai nelinkę sureikšminti savo darbo. Sako, kad tai viena iš lengvesnių ir malonesnių užduočių. Tačiau tokiu kuklumu turbūt pasižymi visi savo srities profesionalai. Turbūt ir gelbėtojas, ištraukęs iš degančio namo vaiką, pasakys, kad tai galėjo padaryti bet kas. Tačiau pramoninių alpinistų, galinčių Vilniuje atlikti tokį darbą, – vienetai.
Įranga išlaiko kelias tonas svorio
Norint atlikti šią užduotį Jungtinių aukštalipių centro darbuotojams reikia pačių įvairiausių sugebėjimų. Pirmiausia – visi jie turi mokėti kilti ir leistis virvėmis su specialia įranga, o tam reikia baigti specialius mokslus ir gauti ne vieną sertifikatą, leidžiantį dirbti įvairius darbus dideliame aukštyje.
Pramoninių alpinistų naudojama įranga daug kuo skiriasi nuo tikrųjų alpinistų reikmenų. Pačios įrangos būna daug daugiau ir ji yra sudėtingesnė. Tarpusavyje jie bendrauja naudodami radijo ryšį. Kad radijo stotelių nereiktų laikyti rankose, jos būna pritvirtintos prie kūno. Vieno žmogaus įrangos komplektas be virvių gali sverti iki 20 kg. Saugos reikalavimai taip pat yra daug didesni nei kalnus ar urvus tyrinėjančių žmonių.
Visada turi būti mažiausiai du saugos taškai. Taip pat turi būti atsarginė virvė, kuri laikytų aukštalipį, jeigu nutrūktų pagrindinė. Kiekviena virvė ir įtaisas išlaiko maždaug 1,5 tonos. Vadinasi, ant jos galima pakabinti net lengvąjį automobilį. Štai kodėl visi profesionalai puikiai žino, kad įranga apvilti negali.
Nejaučia baimės, bet turi savisaugos jausmą
Svarbiausios savybės dirbant aukštalipiu: šaltas protas, gebėjimas išlikti ramiam ir nepanikuoti. Išties nėra didelio skirtumo, kokiame aukštyje dirbi – 15 metrų ar 150. Nukritus tiek iš vieno, tiek iš kito – mirtis beveik garantuota. Todėl saugotis reikia visur ir visada.
Ruošdamasis kelti anteną į beveik 150 metrų aukštį aukštalipys Gediminas Žuolys pasakoja, kad šiame darbe svarbiausia yra nebijoti, bet kartu turėti stiprų savisaugos jausmą. „Negali pasiduoti baimei, nes panika yra pats blogiausias patarėjas tokiose situacijose. Beveik visose ekstremaliose situacijose dažniausiai žūsta tie žmonės, kurie supanikuoja. Čia visuomet privalai išlaikyti šaltą protą ir sugebėti orientuotis ekstremalioje situacijoje. Į tokias situacijas mes nepatenkame, nes visad labai kruopščiai ruošiamės. Dirbdami mes skubame labai lėtai. Ir niekad nepamirštame, kokiame aukštyje esame“, – pasakoja jis.
Kartais būna, kad naujokai aukštalipiai, per pirmuosius mėnesius pripratę prie aukščio, nenaudoja apsaugų ten, kur jos griežtai privalomos. Tokie žūsta pirmieji.
Tarp ekstremaliais darbais ir pomėgiais užsiimančių žmonių yra posakis: „Geras profesionalas yra gyvas profesionalas“. Čia negalima nė viena klaida, nes greičiausiai ji bus vienintelė ir paskutinė gyvenime.
Nuo langų valymo iki elektronikos montavimo
Norėdama tinkamai atlikti savo darbą pramoninių alpinistų komanda privalo būti visapusiškai pasirengusi ir išsilavinusi. Labai svarbu mokėti dirbti komandoje ir pasitikėti vienas kitu.
Naujokai jau po mėnesio supranta, kad romantikos ir daug pinigų čia nėra. Yra tik sunkus darbas šaltyje ar karštyje, smarvėje ar tamsoje, drėgmėje ar dulkėse. Visas darbas reikalauja iš tavęs nepriekaištingos savikontrolės ir susikaupimo – klaidos čia gali kainuoti labai daug.
Darbai dideliame aukštyje taip pat įvairūs. Nuo dažniausiai pasitaikančių – dangoraižių langų plovimo, kaminų dažymo ar reklaminių tentų kabinimo, iki sudėtingų elektroninių prietaisų antenose montavimo ar medžių pjovimo.
Jungtinių aukštalipių centro vadovas Ignas Gylys prasitaria, kad pats nemėgstamiausias darbas jam – langų plovimas, todėl stengiasi kiek įmanoma jo išvengti. Medžių genėjimas ir pjovimas – iš pirmo žvilgsnio paprastas užsiėmimas, tačiau jis yra vienas iš sudėtingiausių.
„Kartais nupjauti 10 metrų aukščio stuobrį gali būti daug sudėtingiau, nei iškelti anteną į 145 metrų aukštį“, – sako ant visų Vilniaus dangoraižių dirbęs aukštalipys.
Aukštalipiai atlikti gali beveik viską. Kartais tenka sandarinti nesandarius dangoraižių fasadus, renovuoti daugiabučius, keisti suskilusį langą 100 metrų aukštyje ar išgelbėti medyje įstrigusį kačiuką.
Kuriozinės situacijos pakelia nuotaiką
Padangių darbininkai patikina, kad dažniausiai pastato viršuje nebūna taip liūdna ir nuobodu, kaip kartais gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Neskaitant to, kad aukštalipiams atsiveria kvapą gniaužiančios miesto panoramos, kartais jie patiria įdomesnių situacijų ar nuotykių. „Žmonės paprastai nesitiki už 30 aukšto lango išvysti kitą – tos pačios rūšies individą. Į mus kartais žiūri kaip į kosmonautus. Žmonėms atrodom lyg būtume atkeliavę iš fantastinių filmų. Atrodo, kad jie nori kažko paklausti, bet nedrįsta. O kartais būna atvirkščiai – būna nemalonu sutrukdyti privatų žmonių gyvenimą. Todėl apie vaizdus, pamatytus už langų, dažniausiai mes nutylime. Ne viską juk gali pasakoti...“, – mįslingai ir su lengva šypsena nutęsia Ignas.
„Renovuojant daugiabučius ne kartą teko išgirsti garbaus amžiaus moterų pasiūlymų išgerti kavos ar arbatos. Yra tekę net griežtai atsisakyti, nes viena moteris tapo agresyvi – pradėjo virvę, ant kurios kabojau, tempti į kambarį. Kartais linksmos kompanijos pasiūlo ir kiek stipresnių gėrimų, tačiau jie turbūt nė neįtaria, kad mes alkoholio nevartojame net ne darbo metu“, – Ignui apie nuotykius antrino jo kolega Gediminas.
Vienas keisčiausių „radinių“, kuriuos teko aptikti ant vieno iš Vilniaus dangoraižių stogų, – žmogaus išmatų krūvelė. „Labai keista buvo tai aptikti tokioje vietoje, kur vos už pusantro metro – daugiau kaip 100 metrų aukščio stati siena žemyn“, – stebėjosi aukštalipiai.
Atsisveikinimui – šokis 145 metrų aukštyje
Bepasakodami savo nuotykius Jungtinių aukštalipių centro vyrai baigia savo darbą. Patikrinti paskutiniai antenos tvirtinimo varžtai, sujungti kabeliai, o specialistai apačioje jau baigia išbandyti ryšio kokybę.
Tačiau prieš nusileisdamas ir nukabindamas virves Ignas pateikia netikėtą staigmeną – nesudėtingą šokį kabant ant virvių 145 metrų aukštyje... Šiuos judesius jis skiria visų televizijos šokių projektų dalyviams. Neįprastas vaizdas prajuokina.
Tačiau vos prasidėjusią pramogą nutraukia per raciją pasigirdęs kolegos klausimas dėl kito darbo – reklaminio tento pakabinimo kelių dešimčių metrų aukštyje. Leidžiamės žemyn ir jau po 15 min. aš tvirtai stoviu ant Konstitucijos prospekto grindinio. Vis dėlto viršuje buvo maloniau.
