M.Juknienė šokinėjo iš laimės, kai sutiko jauną porą, kuri savo standartinį dviejų kambarių butą Vilniuje leido paversti stebuklų šalimi.
Įspūdingą pasaulio pasakų serijos kolekciją sukaupę buto šeimininkai svajojo apie interjerą „su mintimi”, kurį vėliau galėtų nuomoti itin išrankiems žmonėms.
Įkvėpė komplimentai
Pagal literatūros kūrinį sukurtas interjeras – ne naujiena pasaulyje, tačiau Lietuvoje apie tokius neteko girdėti.
Medicinos technikos inžinieriaus išsilavinimą turinti M.Juknienė iki tol buvo sukūrusi vienintelį interjerą – savo namuose.
Tiesa, jo nuotraukas – dėl įdomumo – paskelbė socialiniame tinkle ir labai maloniai nustebo, kai jos darbą įvertino ne tik nauji „Facebook” draugai, bet ir profesionalūs architektai.
Komplimentai moterį įkvėpė. Tada ji prisiminė žurnaluose matytą ir giliai atmintyje nusėdusį prancūzų dizainerio Yves’o Saint Laurent’o butą, įrengtą pagal Marcelio Prousto romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant”. Monika pradėjo brandinti idėją sukurti kai ką panašaus.
Tikslas – perteikti emociją
Kai būdama moksleivė ji pirmą kartą skaitė pasaką „Alisa Veidrodžio karalystėje”, knyga nesužavėjo. O kai ją įveikė po dvidešimties metų – užkabino. L.Carrollio kūrinyje užkoduota daug informacijos, o Monikai patinka analizuoti ir interpretuoti.
„Šioje knygoje pilna siurrealizmo, apysakos siužetas yra tarsi „be priežasties”, kaip ir siurrealistų kūriniuose – jie pasitelkia atsitiktinius, vienas su kitu nesisijusius vaizdinius.
Veidrodžio karalystėje karaliauja fantastiniai ir šiurpūs vaizdai, asmenybės susidvejinimas, kaukės, netikėti grožio ir bjaurumo, juoko ir siaubo, tikrovės ir pramano deriniai.
70 kvadratinių metrų bute užsibrėžiau tikslą perteikti pasakos emociją, subtiliai sukomponuoti skirtingo dydžio, tūrio, atspalvio bei paviršiaus detales iš knygos turinio. Man tai buvo tikras iššūkis”, – darbo pradžią prisiminė moteris.
Svarbiausi remonto darbai – grindys, sienos, durys ir langai vyko pusmetį, tada atkeliavo pagrindiniai baldai. Dar kelis mėnesius užtruko, kol ten apsigyveno Alisa, – prireikė laiko, kol Monika surado ir sudėliojo visas detales į joms skirtas vietas. Nors apie Alisą ji perskaitė kone viską, peržiūrėjo daugybę ekranizacijų, mano, kad interjere pavyko pritaikyti tik maža dalį pasakos turinio.
Daug keisčiausių aksesuarų ji rado sendaikčių turguose. Stebuklingame interjere puikiai tiko ir kai kurie asmeniniai šeimininkų daiktai – medinis baltai dažytas bufetas su stiklais, mikroskopas, laikrodžiai, žiūronai, „Jiesios” porceliano vaza, išpiešta kortų kryžių motyvais, varinis virdulys.
Keisti daiktai – iš turgaus
Pagrindinė pasakos herojė turi du gyvenimus: vienas – realus, tačiau pilkas ir neįdomus, kitas – ryškus, žaismingumo kupinas sapnas. Interjerui kurti Monika pasirinko sapną.
Kadangi realybę sąmoningai ignoravo, bute atsirado padidinto mastelio daiktų, kurių paskirtis ir vieta realybėje visai kitokia. Tai kortos, staliniai šviestuvai, kišeninis laikrodis, šachmatų figūros.
„Perdėtas dydis sustiprina emociją – mano M. Juknienė. – Alisa bent dešimt kartų knygoje tai ištįsta, tai susitraukia. Tai išjudina fantaziją. Juk kiekvienam žmogui kartais norėtųsi būti nykštuku, o kartais milžinu.”
Bet gal namie norisi tik pailsėti ir tam nebūtinos emocijos, kurias sukelia aplinka?
Monika nesutinka: „Daiktai, sukeliantys mintis, – kuo puikiausias būdas atsipalaiduoti, leisti reikštis vaizduotei.”
Spalvas interjere ji parinko pagal šiuo metu drabužių madoje vyraujančias tendencijas: išblukusias, tarsi nuskalbtas.
Prie jų puikiai derėjo šeimininkų bibliotekos perlai – 1960 metais išleisti Antono Čechovo raštai drobiniais viršeliais.
Seną septintojo dešimtmečio sofą restauratorius pervilko linu, o kad pasaka apie mažą mergaitę neskambėtų per daug saldžiai, bute atsirado ir netikėtų baldų.
Pavyzdžiui, metalinis stalelis iš medicinos procedūrų kabineto. Jis tapo kone pagrindine interjero kūrimo ašimi, mat ant jo atversta šachmatų lenta – pasakos simbolis.
Žinomas danų dizaineris, profesorius Peras Mollerupas yra įvedęs terminą „išlikimo dizainas” („survival design”), kuriam sukurti naudojama medicininė, alpinizmo ar kairinė įranga. Šis stilius taip pavadintas, nes tam tikrose situacijose nuo minėtos įrangos kokybės priklauso žmogaus gyvybė. Kadangi šie daiktai simbolizuoja žmogaus išsilavinimą ir galią, interjerui jie teikia solidumo.
O štai pasakos herojus Češyro katinas šiems namams suteikia ramybės – jis tupi ant porcelianinio padėklo miegamajame ant lovos ir tarsi kviečia nugrimzti į vaikystėje skaitytų knygų prisiminimus.
Kainavo apie 60 tūkst. litų
Virtuvėje ant viryklės – didžiulis katilas sriubos, į kurią pridėta tiek pipirų, kad visą laiką ima čiaudulys – taip valgio ruošimo vieta vaizduojama knygoje, tačiau bute Vilniuje ji pritaikyta normaliems žmonėms. Viskas čia įrengta taip, kad būtų patogu: viryklė, įmontuota orkaitė, už durelių paslėpta mikrobangų krosnelė, tilpo ir skalbyklė bei šiukšlių rūšiavimo konteineriai.
Kurį savo sprendimą Monika laiko funkcionaliausiu? „Čia nėra televizoriaus. Labai praktiška – nežiūrint jo sutaupoma daug laiko”, – šmaikštauja.
Jei rimtai, daug dėmesio ji skyrė apšvietimui, rinko įvairios formos ir stiliaus šviestuvus, o tada ypač atidžiai kiekvienam ieškojo tinkamiausios vietos.
„Kaip namuose jaučiatės, dažnai priklauso nuo to, ar tinkamai juos apšviečiate”, – auksinę britų dizainerio Terence’o Conrano taisyklę Monika puikiai išmokusi.
Suremontuoti ir įrengti Alisos butą šeimininkams atsiėjo apie 60 tūkst. litų.
Sužavėjo A.Delonas
Šiuo metu M. Juknienė peržiūri filmus, kuriuose vaidina žavingasis Alainas Delonas, ypač jai patiko „Samurajus”: „Et, tos vyriškos nailoninės kojinės, baltos pirštinės ir prancūziškas pilkas interjeras...”
Į kūrybos vandenis nėrusi 32 metų tiksliųjų mokslų atstovė jau ir šiai būsto idėjai turi užsakovą.
Viešbučio kambariuose susipynė tikrovė ir sapnai
Neįprastus interjerus pradėjusi kurti M. Juknienė planuoja vykti į Milaną, kur būtinai apsistos garsiame viešbutyje „Maison Moschino”.
2010-ųjų pavasarį duris atvėręs viešbutis įsikūręs rekonstruotame pirmosios Milano traukinių stoties terminale. O į šio viešbučio kambarius iš stebuklų šalies persikraustė Alisa, Raudonkepuraitė, būrys avių, miško gyventojai ir augalai.
Toks įspūdis susidaro skaitant mados namų „Moschino” sukurto viešbučio kambarių pavadinimus. Alisos kambarys, „Raudonkepuraitė”, „Miškas”, „Auksas”, „Mėlynasis”, „Gebenė”.
Iš viso 65 kambariuose įsikūrė 16 pasakų, kurios interpretuojamos su itin subtiliu humoru ir nesuvaidinta prabanga. Kambariuose susipynusi tikrovė ir sapnai – tai viešbučio svečius nugramzdina tarsi į kitą laiką ir erdvę.
Viešbučio interjeras puikiai atspindi „Moschino” mados namų stilių, kuris ir kasdienybėje išsiskiria siurrealizmo nuotaikomis. Kambariai tarsi seka vis kitokią vilties kupiną istoriją apie stebuklų pasaulį. Ir tai atliekama mados kalba – kėdės „aprengtos” kostiumėliais, lovos – suknelėmis, o šviestuvai įsprausti į rankinę ar papuoši saldainiais bei pyragėliais.
