Viliojančioje paežerėje – pelkė, bet ir ji žemėtvarkininkams aptemdė protą

Galbūt padėtis, kurioje atsidūrė šio kaimo gyventojai, nebūtų tapusi tokia apgailėtina, jei ne pašonėje tyvuliuojantis Aliejūnų ežeras. Nors ir apsuptas plačios pelkės, bet vis tiek vandens telkinys, kuris, atrodo, žemėtvarkininkams ir aptemdė protą.

„O, žemė čia brangi“, – tokius pajuokavimus H.Vrublevska pastaruoju metu girdėdavo dažnai.

Aliejūnai – Vilniaus rajone, Dūkštų seniūnijoje, esantis kaimas, turintis savo įžymybę. Tai – garsaus dirigento Modesto Pitrėno sodyba.

Tačiau formuodami valstybinės žemės sklypus žemėtvarkininkai neaplenkė nei jo, nei kitų kaimo gyventojų. Jie privirė tiek košės, kad dabartinei Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) komandai prireikė poros savaičių atsakyti į „Lietuvos ryto“ klausimus.

Netoli Aliejūnų yra Kernavė, tačiau pats kaimas, nors ir yra patrauklioje vietoje, smarkiai ištuštėjęs. Nuolat gyvenančių žmonių čia vos vienas kitas, o H.Vrublevska – viena tokių.

Čia gyvendama ji slaugė savo pasiligojusią tetą Apoloniją Voitkevič, o kai pernai 83 metų senolė mirė, paveldėjo jos nediduką ūkį, o kartu žemę ir su ja susijusius begalinius rūpesčius.

Tai ir pačios H.Vrublevskos prosenelio žemė, kurią jis 1926-aisiais įsigijo kaip ir kiti tuomečiai gyventojai, kai buvo formuojamas rėžinis kaimas.

Sovietmečiu kaimo žmonės toje žemėje ganė gyvulius ir sodino daržus. Tačiau atkūrus nepriklausomybę tą žemę „nacionalizavo“ matininkai, tyčia arba netyčia pridarę klaidų ir teisės aktų pažeidimų. Jie vien Aliejūnuose suformavo per 70 smulkių sklypų, ignoruodami teisės aktų numatytą reikalavimą, kad sklypo kontūrai turi būti uždari.

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, nuolatinis Žemės reformos įstatymo pažeidimas, laisvos valstybinės žemės slėpimas. Taip žemės reformą Aliejūnuose įvertino Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys Jonas Purvaneckas.

„Suvedžiojau seną, neįgalų žmogų. Negaliu likti nuošalyje. Pats esu dirbęs Širvintų rajono Žemėtvarkos skyriuje, todėl gerai žinau, kokie teisės aktai galioja, ir kaip matininkai, juos pažeisdami, mausto žmones.

Mačiau dokumentus, kurie liudija, kad senosios Apolonijos sklypas yra toks, kokį ji daugybę metų dirbo. Aš ją, paprašiusią pagalbos, kažkada ir patikinau, kad viskas turi būti gerai“, – sakė J.Purvaneckas.

Jo teigimu, kone per ketverius metus buvo parašyta dešimtys skundų ir prašymų, antra tiek gauta ir valdininkų popierinių atsišaudymų.

„Buvome gavę ir patikinimų žodžiu, kad bus sudaryta galimybė išsipirkti sklypą. Tačiau NŽT vadovai keitėsi, paskui vėl viską pradėdavome iš naujo. Galiausiai teko įsitikinti, kad matininkai, kuriems žemė tiesiog yra prekė, pačioje NŽT turi užtarėjų“, – apmaudo neslėpė pašnekovas.

„Vidury daržo pristatė riboženklių“, – paskambinusi šiam žmogui pravirko H.Vrublevska, kai pernai spalį gerai pažįstama jos matininkė nukirpo gabalą sklypo – 17 arų. Esą tai buvo laisva valstyinė žemė. Ir pusė daržo, šiltnamis sustačius riboženklius tapo ne jos.

Pasirodo, 2017-ųjų sausį būtent šį sklypą iš laisvos valstybinės žemės fondo pasirinko kaimynės Z.Š. anūkas. Jis persikėlė močiutei sugrąžintą žemę remdamasis jos vardu dar 1998 metais parengta išvada – tai reiškia, kad žmogus, atkūrus nuosavybę, pagal vertę gali ją atsiimti kitoje vietoje.

„Tetos žemės nuosavybės dokumentai buvo parengti dar 1996 metais, kai, atkuriant jos tėvų nuosavybę, buvo sugrąžinta 1,86 hektaro žemės.

2014-aisiais kaimynai užsakė sklypų kadastrinius matavimus, teta taip pat sutarė, kad bendrovė „Geodeta“ juos padarytų ir jos sklype. Štai tada ir paaiškėjo, kad sklypo kraštinių ilgis nesutampa su tomis ribomis, kurios buvo pažymėtos 1996-aisiais, – jos buvo gerokai trumpesnės ir nebesiekė pelkės.

Kodėl sklypas buvo sumažintas? Juk jis priklausė mūsų šeimai. Jį ir dirbo mano senelis, ir mano teta Apolonija, ir aš, kai ji nebeturėjo sveikatos“, – kalbėjo H.Vrublevska.

Pasak J.Purvanecko, tas sklypas prieš gerus 20 metų buvo suformuotas parengus preliminarų žemės reformos žemėtvarkos projektą. Būtent jame ir buvo pažymėtos sklypo ribos, siekusios palei ežerą besidriekiančią pelkę.

„NŽT turėjo parodyti laisvos valstybinės žemės plotus, bet to nebuvo padaryta. Neliko ir suformuoto sklypo plano originalo, tik jo kopija be savininko parašų.

Dabar, atėmę žemę, žemėtvarkininkai kaltina pačią šeimininkę, kad senolė neišsaugojo senųjų riboženklių, vadinasi, neliko ir galimybės atlikti kadastrinių matavimų pagal jų žymimas ribas. Tų riboženklių kaime net nėra buvę, visi gyventojai gali tai paliudyti“, – kalbėjo J.Purvaneckas.

Kaip visa tai galėjo nutikti? Kodėl buvo slepiama tai, kad vos ne po namų langais buvo suprojektuoti valstybinės žemės sklypai?

Atsakymų į šiuos klausimus žmonės neturi. Jie tik gūžčiojo pečiais sužinoję, kad kaimo užnugaryje, nukirpus gabalą vienos gyventojos sklypo, buvo suformuotas servitutas, vedantis į žemėtvarkininkų suraižytus sklypus.

Dokumentuose gal jis ir atrodo kaip kelias, tačiau Aliejūnuose tai kuo tankiausias nendrynas, kuriame žliugsi pelkės vanduo.

Aplink Aliejūnų ežerą žemėtvarkininkai šiuo metu yra primatavę nemažai smulkių valstybinės žemės sklypų.

Už kiekvieną atsiskaito valstybė – tam prireikia maždaug 300 eurų. Tikėtina, kad todėl jie ir supjaustė paežerę į valstybinės žemės gabaliukus, neva įsiterpusius už privačių sklypų.

„Esu dirbęs šioje sistemoje Širvintų rajone – buvau Žemėtvarkos skyriaus vedėjas. Žinau, kad pagal Žemės reformos įstatymą tarnyba turėjo žemėlapiuose nurodyti, jog tai – laisva valstybinė žemė.

Tačiau to nebuvo padaryta – ji buvo slepiama“, – kalbėjo J.Purvaneckas.

Be to, anot pašnekovo, ežero pakrantėje pelkės juosta užima kelis hektarus. Teisės aktai draudžia formuoti sklypus ten, kur pelkės plotas didesnis nei hektaras. Tai svarbi aplinkosauginė raudonoji zona, kurioje žemės nevalia judinti, nes joje negali būti vykdoma jokia veikla.

„Bet Aliejūnuose tai buvo daroma nuo pat 2016-ųjų. Nė karto patys NŽT specialistai nebuvo šio kaimo pasiekę, nematė jo savo akimis. Jie net nežino, kad ta pelkė egzistuoja.

O juk vienas keliolikos arų sklypas buvo suformuotas ir dirigento šeimos žemėje, prie pat ežero. Ir parduotas jam už sutartą triženklę sumą.

Negana to, net ir pamatuotas jis buvo taip, kad tik neperliptų žmogaus sklypo ribos. Tokiu būdu likusį nediduką valstybinės žemės gabalėlį matininkas paežerės nendryne savavališkai paliko kitam sklypui formuoti“, – specialistų godumu negalėjo atsistebėti J.Purvaneckas.

Ką su tais 17 arų žemės darys žmogus, žemėtvarkininkų įveltas į šią aferą? Toje šlapynėje juk neįmanoma nei pirties pasistatyti, nei vagonėlio gyventi. Juoba kad ir patys riboženkliai mirksta vandenyje, o šeimininkas privalėtų palikti ir pakrantės apsaugos juostą.

„Ko gero, man teks iš jo arba nuomotis buvusią savo žemę, arba nupirkti už rinkos kainą – atgauti ir daržą, ir šiltnamį, – kartėlio neslėpė H.Vrublevska. – O juk dar 2014-aisiais pati matininkė buvo pasiūliusi, esą galime sumokėti 10 tūkst. litų (dabar būtų 3 tūkst. eurų), ir viskas bus sutvarkyta. Galbūt reikėjo kišti matininkei į gerklę tuos pinigus, ir tą žemę dabar turėtume.“

Šiuo metu dokumentuose aštuoni sklypai paežerėje rodomi kaip žemės ūkio paskirties žemė, nors iš tikrųjų visi jie – šlapynėje. Tad kas norės lįsti į tą nendryną?

„Tai begalinis žemėtvarkininkų noras pasipinigauti. Juk dar prieš metus H.Vrublevska, kai vyko projektavimas, būtų galėjusi ilgam laikui išsinuomoti bent dalį valstybinės žemės.

Tačiau projekto autoriai su NŽT Vilniaus skyriumi priešakyje sumažino laisvos valstybinės žemės ribas, ir moteriškei dabar liko laikinajam naudojimui 4 arų vos žingsnio pločio žemės rėžis.

Tai – pasityčiojimas iš žmogaus. Kad ir ko žmonės paklaustų žemėtvarkininkų, atsakymas būna toks pat – viskas esą daroma pagal žemės reformos įstatymą“, – tvirtino J.Purvaneckas.

NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjos pavaduotoja

„Valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planuose Aliejūnų kaimas buvo pažymėtas kaip asmeninio ūkio teritorija, todėl žemės sklypai buvo suskirstyti rėžiais.

Remiantis 1995 m. Registrų centro ortofotografinio žemėlapio duomenimis matyti, asmeninio ūkio žemė Apolonijai Voitkevič buvo atkurta pagal žemės sklypo naudojimosi faktą – žemės sklypo rytinė riba baigėsi ties daržu.

Laikui bėgant A.Voitkevič nelegaliai užėmė valstybinę žemę, todėl atlikus kadastrinius matavimus buvo nurėžta dalis daržo, kuris privalėjo atitikti pirminius dokumentus.

Nuo nuosavybės teisių atkūrimo 1996 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. A.Voitkevič nuosavybės teise priklausančio sklypo ribos nebuvo įregistruotos Registrų centro (RC) kadastro žemėlapyje. Kadangi konkreti uždaro kontūro riba RC duomenų bazėje nepažymėta, nebuvo aišku, ar šioje vietoje tarp minimo sklypo ir Aliejūnų ežero gali likti žemės, kuri patektų į laisvos žemės fondą.

A.Voitkevič nuosavybės teisės į šį sklypą atkurtos ne pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą 1996 m., o 2000 m. patvirtintame žemės reformos žemėtvarkos projekte ši teritorija iki ežero buvo pažymėta privačios žemės sutartiniu ženklu.“

Praėjusių metų gruodį NŽT vadovu paskirtas Laimonas Čiakas tvirtino, jog valstybei labai svarbu, kad būtų deramai sutvarkyta žemės apskaita. Jis žadėjo tobulinti nuosavybės teisių grąžinimo procesą, valstybinės žemės valdymo ir naudojimo kontrolę.

Taip pat naujasis tarnybos vadovas neslėpė, kad ypatingas dėmesys bus skiriamas teritoriniams skyriams, su kurių darbuotojais pirmiausia ir susiduria gyventojai.

Valstybės kontrolieriaus įstaigoje, Žemės ūkio ministerijoje ir kitur anksčiau dirbęs L.Čiakas tvirtino, kad bus kovojama su korupcijos apraiškomis NŽT, o visi tokie atvejai bus viešinami.

NŽT 2017-ųjų spalio duomenimis, iš viso buvo pateikti 29 053 prašymai pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, juose prašoma kone 461,5 tūkst. hektarų. Prašymus yra pateikę 28 364 fiziniai asmenys ir 689 įmonės.

Šiuo metu iš viso yra parduota 345,7 tūkst. hektarų valstybinės žemės. Kiek dar yra likę laisvos, neskelbiama.

Vardiniuose sąrašuose pirkti žemę pageidauja dar 232 žmonės, likęs parduoti jiems žemės plotas sudaro apie 403 hektarus. Iš jų sklypai suprojektuoti 228-iems.