– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?
– Kadangi laisvalaikiu čiuožiu vandenlente, būsimam sezonui įsigijau naują hidrokostiumą. Senasis suplyšo, ieškojau naujo. Be to, kaip tik buvo siūlomos nuolaidos, tad pavyko dar ir sutaupyti.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Priimdama sprendimą įsigyti vieną ar kitą daiktą niekuomet nesivadovauju emocijomis. Ar vis tiek nusiperku nereikalingų daiktų? Nusiperku. Apžiūrint parduotuvėje atrodo, kad daiktas bus naudingas ir funkcionalus, tačiau pradėjus naudoti namuose kartais paaiškėja, jog taip nėra.
Panašiai nutinka ir su rūbais: matavimosi kabinoje atrodo dailiai, tačiau parsinešusi drabužį namo galiausiai suprantu, kad audinys glamžosi, dėvėti nepatogu, tad kai kurie pirkiniai lieka kabėti spintoje.
Išties mane daugeliu atvejų gelbėja tai, kad prieš pirkdama kokį nors daiktą ar drabužį visuomet apgalvoju – jei jis man netiks ar nepatiks, galbūt yra žmogus, kuriam jis tikrai praverstų?
Kalbant apie daiktus ir jų kiekį, man teko nemažai dirbti skirtingose šalyse ir skirtinguose miestuose, iš vienos gyvenamosios vietos su vaikais kraustytis į kitą, todėl esu įpratusi turėti nedaug daiktų. Bute neturiu daug spintų ar lentynų, kur galėčiau laikyti daiktus, todėl jų neperku neapgalvojusi.
Be to, vadovaudama „Ecoservice“ kasdien mokausi ne tik darbe, bet ir gyvenime mažiau vartoti, rūpintis aplinka, atsisakyti per daug ar vienadienių daiktų.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdama?
– Mano namuose lentynose netelpa tik knygos. Negalėčiau pasakyti, kad esu ta, kuri perka visas knygas iš eilės.
Įsigyju tik tas, kurias tikrai noriu perskaityti. Joms pinigų negailiu.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Asmeniniame gyvenime sprendimus priimu savarankiškai, tad atsiskaityti turėčiau tik prieš savo sąžinę. Žinoma, buvo atvejų, kai, pavyzdžiui, įsigijusi vandenlentę ar tikrai kokybišką, tačiau brangesnį drabužį, nei ketinau išleisti, tariausi su savimi ir žadėjau susiveržti diržą – pažado teko laikytis.
Nesu ta, kuri kiekvieną sezoną vis atnaujina spintą, tad daug drabužių neperku, o jei įsigyju, tik kokybiškus, tarnaujančius ne vienus metus. Puikiai žinau, kiek daug iššūkių kelia tekstilės sutvarkymas. Kol galimybės perdirbti tekstilę ribotos, mūsų visų tikslas turėtų būti pirkti mažiau, o dėvėti kuo ilgiau.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Gyvenime remiuosi filosofija, kad pinigai turėtų būti skiriami ne tik būtiniausiems poreikiams užtikrinti, bet ir mėgstamai veiklai – ne kada nors ateityje, o dabar.
Tikrai jaučiu malonumą, kai dalį uždirbtų pinigų galiu skirti pomėgiams, leidžiantiems daugiau laiko pabūti su savo šeima, pavyzdžiui, su jau suaugusiais sūnumis čiuožti vandenlente.
Vertinu ir tai, kad savo mamai galiu padovanoti orias atostogas ir kartu su ja mėnesį praleisti pajūryje. Taigi mano filosofija – gyventi dabar. Nesu žmogus, kuris nori įsigyti kuo daugiau daiktų, man daug svarbiau patirtis ir emocijos.
Žinoma, kaupti ateičiai taip pat būtina, tačiau žinia apie papilnėjusią sąskaitą man nesukelia tiek emocijų, kiek kartu su mama praleistos atostogos.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Turbūt tai, kad jaunystėje buvo svajonių ir norų, bet nebuvo pakankamai pinigų jiems įgyvendinti. Mokiausi iš patirties, savo pačios pasirinkimų ir klaidų, kol pavyko rasti pusiausvyrą tarp norų ir galimybių, o savo finansines galimybes išmokti įvertinti racionaliai, skaičiuoti ir planuoti.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?
– Pinigų klausimas mūsų šeimoje niekuomet nebuvo jautrus. Jeigu eidavau į parduotuvę, grąža visuomet likdavo man, nesvarbu, ar 20, ar 60 centų, – šiuos pinigus galėjau išleisti taip, kaip norisi.
Mano pačios vaikams pradėjus lankyti mokyklą, jie taip pat gaudavo sutartą kišenpinigių sumą, kurią galėjo išleisti taip, kaip nusprendė patys: iš karto arba taupyti ir įsigyti brangesnį daiktą.
Būdavo labai įdomu stebėti, kaip jie konkuruoja tarpusavyje: vienas pinigus išleidžia greitai, kitas taupo. Dabar, kai sūnūs jau užaugę, matau, kad jie abu išmoko elgtis su pinigais, geba taupyti. Vadinasi, mano pamokos nebuvo veltui.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tada mokės vertinti pinigus?
– Manau, kad šis sprendimas teisingas, nors nėra labai lengvas. Iš tikrųjų reikia turėti daug valios, kad galėtum priimti tokį sprendimą.
Yra atvejų, kai vaikas nuo mažens ruošiamas perimti verslą, tai daroma nuosekliai ir metodiškai. Versle jis išbando skirtingas pareigas, kol supranta, kur jo žinios ir įgūdžiai vertingiausi.
Nutinka ir taip, kad tėvams atžalų nepavyksta įkalbėti perimti verslo, nes jiems neįdomu. Kiekvienas iš mūsų turi atrasti savąjį sėkmės raktą ir veikti gyvenime tai, kas iš tiesų įdomu.
– Ar jūs sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Tikiu, kad žmones gadina ne pinigai, o finansinio raštingumo, brandos ir gebėjimų elgtis su pinigais trūkumas.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Rimto pirkinio nepamenu, turbūt pirmasis atlyginimas buvo skirtas būtiniausioms išlaidoms.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Aš nedirbu dėl pinigų, kur kas svarbesnė – savirealizacija. Labai džiaugiuosi atlygiu, mokamu už tai, ką labai patinka daryti.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Kas mėnesį remiu Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizaciją, taip pat dalyvauju prekybos centruose vykstančiose „Maisto banko“ akcijose – paaukoju ilgo galiojimo maisto produktų, kurių labiausiai trūksta.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Gyvenimo nuo nulio niekada neteko pradėti, tik kraustantis iš vienos šalies į kitą išgyventi darbo paieškų etapą.
– Kiek pinigų reformų esate pergyvenusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Žinoma, geriausiai prisimenu litų virsmą į eurus. Pamenu, dar kurį laiką mintyse kainas eurais persiskaičiuodavau į litus, bet po poros metų tas įprotis išnyko. Gyvendama Belgijoje, kur euras įvestas anksčiau nei Lietuvoje, atsiskaitydama kainas taip pat paversdavau į litus.
Tuo metu atrodė, kad už arbatą sumokėti 27 litus – neįsivaizduojamai daug. Beje, brangiausias kavos puodelis man kainavo kone 60 litų.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Taip, turiu sąskaitą, kurioje sukaupti pinigai neliečiami. Dalį uždirbtų pinigų į ją pervedu reguliariai.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?
– Visuomet pagalvoju, ar dovana bus praktiška. Stengiuosi nepirkti simbolinių dovanų, kurios pirkimo akimirką atrodo estetiškai, tačiau neturi praktinės vertės, tad suprantu, kad įteikdama ją žmogui padovanosiu papildomų rūpesčių. Jei žmogaus, kuriam renku dovaną, nepažįstu taip gerai, kad galėčiau išrinkti daiktą pagal jo poreikius ir pomėgius, saldumynai puikiai tinka visoms progoms.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Žmonės, dovanojantys man dovanas, dažniausiai žino, jog nesu daiktų kaupikė, todėl jų gaunu labai retai. Bet kuri dovana, gauta iš artimo žmogaus, garbingai laikoma lentynoje. O jei, pavyzdžiui, dalyvaudama renginyje gaunu praktišką dovanėlę, tačiau man jos nereikia, visuomet ieškau, kam tą daiktą perleisti, kad jis būtų toliau naudojamas.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Paprastai įgyvendinu tai, ko labai noriu. Bet jei galėčiau skirti didžiulę sumą pinigų, atstatyčiau senelių sodybą, kurią pokariu teko išardyti dalimis. Senosios sodybos dalys buvo panaudotos naujo namo statyboms.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Esu labai praktiškas žmogus, tad jokių ritualų neturiu, tačiau vienu svečio patarimu vadovaujuosi. Daugiabučio, kuriame gyvenu, kiemelyje kabo pasaga. Kartą sulaukiau patarimo, kad pasaga turėtų kabėti rageliais į viršų, – tai reiškia laimę ir sėkmę. Nuo tada visą laiką patikrinu, ar mano pasaga neapsivertė. Kol kas ji savo vietoje.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Jei pinigų trūkumas neleidžia patenkinti pagrindinių poreikių, apie laisvę kalbėti būtų labai sunku. O jei gali sau leisti gyventi oriai, atostogas praleisti ten, kur nori, įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, išties gali jaustis laisvas.
Ar taip pat gali jaustis neturėdamas pakankamai pinigų? Gali, bet kasdieniai buitiniai rūpesčiai laisvę dažniausiai labai suvaržo.
Aš nekalbu apie neribotą pinigų kiekį, labiau apie tai, kad uždirbtų pinigų pakaktų kasdienėms išlaidoms ir įsipareigojimams padengti. Tuomet lengviau galvoti apie tai, ką gražaus šiandien galiu nuveikti su šeima, tėvais, draugais, vaikais. Taigi pinigai vis dėlto suteikia laisvės.
