Ekspertai pastebi, jog kasininkų rasti vis sunkiau, o bendrovės tik bando efektyvinti veiklą, kad klientai būtų kuo labiau patenkinti.
Socialiniuose tinkluose diskusijas praėjusią savaitę įžiebė viešas vieno pirkėjo pasipiktinimas – anot jo, prekybos centrai bando be darbo palikti daugybę kasininkų, jų užduotis perkelia pirkėjui, nepalieka alternatyvos savitarnos kasai. Keliamas klausimas – ar prekybininkai už tai pirkėjams neturėtų atsilyginti nuolaidomis?
Taupymas? Taip
Ekonomistas, Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorius Rytis Krušinskas sako iš dalies sutinkantis su teiginiu, kad savitarnos kasos įrengiamos siekiant perkelti dalį kaštų ant pirkėjų pečių.
„Tam tikra prasme taip, nes tokiu būdu bandoma atpiginti tą vietą, kurioje būtina nuskenuoti prekę ir paimti už ją pinigus. Automatinė kasa yra kaštų mažinimas arba veiklos efektyvinimas. Sutaupoma vietos, laiko, vengiama žmogiškųjų klaidų. Technologijos irgi klysta, genda, tik joms aptarnauti reikia mažiau žmonių“, – „Vakarų ekspresui“ sakė jis.
Prekybos centrų atstovai teigia, kad taip visų pirma norima padėti pirkėjui.
Prekybos tinklo „Iki“, kuris 2008 metais pirmasis Lietuvoje pradėjo naudoti savitarnos kasas, komunikacijos vadovė Gintarė Kitovė sako, kad jos parduotuvėse pradėtos diegti dėl patogumo pirkėjams, eilių mažinimo ir kitų naudų.
„Savitarnos kasos kuria abipusę naudą: užtikrina gerą apsipirkimo patirtį klientams, kuriems naudotis tokiomis kasomis yra paprasta, saugu ir greita, o verslui padeda valdyti parduotuvės lankytojų srautus.
Savitarnos kasas paprastai renkasi pirkėjai su mažesniais prekių krepšeliais. Taip atlaisvinamos įprastos kasos didesniems apsipirkimams.
Be to, keturias ar šešias savitarnos kasas paprastai prižiūri vienas darbuotojas, tad atsilaisvinusios darbo kasoje valandos išnaudojamos kitoms užduotims – tvarkos parduotuvėje palaikymui, prekių dėliojimui ir panašiems darbams“, – teigiama tinklo komentare „Vakarų ekspresui“.
Anot jo, šiuo metu prekybos tinkle kas antra kasa yra savitarnos kasa ir jų kiekis auga su kiekvienu nauju parduotuvės atidarymu ar rekonstrukcija, jų prašo ir patys pirkėjai. Be to, „Iki“ Vilniuje jau yra atidariusi penkias autonomines parduotuves, kuriose galima apsipirkti tik su dirbtinio intelekto pagalba.
„Lidl Lietuvos“ viešųjų ryšių vadovė Lina Skersytė teigia, kad savitarnos kasos skirtos greitam ir sklandžiam apsipirkimui, o šalia yra darbuotojas, kurio užduotis – esant reikalui padėti.
„Savitarnos kasose įdiegta patogi sistema, kuri pirkėjams leidžia apsipirkti sklandžiai ir gretai, taip pat savitarnos kasų zonoje kilus klausimams galima kreiptis į darbuotoją – jis padės ir atsakys“, – teigia ji.
L.Skersytės teigimu, vienas pirkėjas savitarnos kasoje vidutiniškai užtrunka 2 minutes.
Kasininkai nyksta
Žmonių svarstomai idėjai, kad prekybos centrai savitarnos kasas diegia siekdami atimti darbo vietas iš kasininkų, šiek tiek prieštarauja kintanti situacija darbo rinkoje – panašu, kad norinčiųjų dirbti šį darbą yra vis mažiau.
Personalo paieškos ir atrankos bendrovės „CV-Online LT“ rinkodaros vadovė ir ryšių su visuomene atstovė Rita Karavaitienė patvirtino, kad per pastarąjį dešimtmetį darbo pasiūlymų kasininkams Lietuvoje smarkiai sumažėjo – darbdavių siūlytos sąlygos žmonių nepritraukė, tad pradėta ieškoti būdų, kaip šias pozicijas keisti technologijomis.
„Dėl kasininkų darbo tai iš tikrųjų buvo laiko klausimas – kada įmonės pradės diegti technologijas vien dėl to, kad tokie darbo pasiūlymai nesulaukdavo kandidatų susidomėjimo. Darbas sunkus fiziškai, sėdimas, užduotys – pasikartojančios. Toks darbas nėra gerai apmokamas – tai kodėl žmonės turėtų jį rinktis? Tai nėra pirmo pasirinkimo darbas, kurį visi pultų dirbti“, – „Vakarų ekspresui“ sakė R.Karavaitienė.
Šiuo metu skelbimuose su pasiūlymais dirbti kasininkais didžiųjų prekybos centrų parduotuvėse nurodomas apie 730–800 eurų atlyginimas „į rankas“ dirbant ne visą darbo savaitę, panašios ir kitos sąlygos – kandidatai viliojami papildomu sveikatos draudimu, nemokamu maitinimu, nuolaidomis tinklų parduotuvėse, periodiniais priedais, retesnis skelbimas primena, kad darbovietės rengia kolektyvų šventes, darbuotojus apdovanoja per šventes, kai kas suteikia paramą ištikus nelaimei, o vieno darbdavio skelbime kaip papildoma nauda įvardijamas ir papildomas piniginis priedas už į bendrovę atvestą ir įdarbintą draugą.
Be to, per dešimtmetį pasikeitė ir kasininko užduotys parduotuvėje – prie funkcijų aprašymų teigiama, jog be darbo kasoje reikia, pavyzdžiui, papildyti ištuštėjusias prekių lentynas prekybos salėje.
R.Karavaitienė sako, kad yra ir kitų sričių, kuriose darbas sunkus, bet nei labai įdomus, nei patrauklus, o atlyginimas menkas, todėl ir jose žmones gali keisti technika.
„Įmonės lygiai taip pat susiduria su sunkumais pritraukiant valytojus – toks darbas sunkus, o atlyginimas – nedidelis, tekstilės pramonė susidūrė su šia problema, atlyginimai buvo vieni mažiausių rinkoje. Dėl to technologijos keičia žmones, nes žmonėms tie darbai nėra patrauklūs“, – kalbėjo darbo rinkos žinovė.
Visuomenės švietimas?
R.Krušinskas sako, kad savitarnos kasų įrengimas parduotuvėse yra technologijų plėtros ir žmogiškojo darbo skaitmenizavimo procesas, būtinas siekiant efektyvesnio darbo.
„Po žodžiu „efektyvinti„ slepiasi daug dalykų – ne tik pakeisti žmones, kurių darbo jėga yra sąlyginai brangi, jis yra susijęs ir su tuo, kad tame pačiame plote galima pastatyti žymiai daugiau kasų, kurios praleistų gerokai didesnį kiekį klientų, eliminuojama žmogaus klaidos galimybė, kuri yra susijusi su tam tikrais nuostoliais“, – kalbėjo ekonomistas.
R.Krušinsko manymu, tokios kasos taip pat atlieka tam tikrą skaitmeninio visuomenės švietimo funkciją, nors jis įsitikinęs, kad įranga galėtų būti patogesnė, kad jos nevengtų žmonės.
„Prie tokių kasų priėjęs pirkėjas taip pat mokosi naudotis technologijomis. O jeigu mes kalbame apie tai, kad vyresnei kartai technologijos yra iššūkis, tai, mano nuomone, yra tik prekybos centrų negebėjimas paruošti tokią programinę įrangą, kuri būtų aiškiai ir paprastai išdėstyta, suprantama bet kuriam pirkėjui (...)
Aš pats parduotuvėse savitarnos kasas prižiūrinčiam personalui esu aiškinęs, kokie galėtų būti patobulinimai, kad įranga būtų lengviau naudojama“, – kalbėjo R.Krušinskas.
Nuolaidos prieštarautų Konstitucijai
Socialiniuose tinkluose nemažai vartotojų pritarė nuomonei, jog atsiskaitymas už prekes savitarnos kasose būtų prilyginamas kasininko darbui, už kurį prekybininkai turėtų atsiskaityti su pirkėju – pavyzdžiui, klientui taikyti nuolaidą.
Ekonomistas R.Krušinskas abejoja, ar atskirai pirkėjų grupei galėtų būti taikoma skirtinga kainodara, kuri yra verslo modelio dalis.
„Kai pasigirsta kalbos apie tai, kad parduotuvė galbūt galėtų sumokėti ar taikyti nuolaidas savitarnos kasa besinaudojančiam pirkėjui, atsiranda verslo modelio klausimas.
Tai, kaip aš aptarnausiu klientą, yra verslo modelio dalis, natūralu, kad prekybos centras, turėdamas ir savitarnos, ir įprastas kasas, tikrai nesvarstys suteikti kad ir pusės procento nuolaidą už tai, kad pirkėjas pats apsiperka automatinėje kasoje, nes kainodara bus visur ta pati“, – kalbėjo R.Krušinskas.
Įdomu tai, kad ne pirmą kartą viešai aptariant tokią idėją ją nesėkmingai bandyta perkelti į Lietuvos teisę.
Praėjusios vasaros pabaigoje Seimo narė socialdemokratė Rasa Budbergytė įregistravo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekta įteisinti „laiko ir kitokių sąnaudų atlyginimą atsiskaitant savitarnos kasose“.
„Verslininkai sutaupo reikšmingas pinigų sumas, didindami savitarnos kasų kiekį, kadangi savitarnos kasose parduotuvių kasininkus pakeičia patys vartotojai, kurie iš esmės dirba už kasininkus, taip mažindami verslininkų išlaidas, tačiau patys negaudami jokio atlyginimo už atliekamą darbą. Tokia situacija neteisinga ir lemia vartotojų teisių pažeidimus“, – pataisų aiškinamajame rašte teigė parlamentarė.
Tačiau iki svarstymo siūlomos pataisos net nenukeliavo – jas įvertinęs Seimo Teisės departamentas savo išvadose teigė, jog tokio atlyginimo įteisinimas prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės principui ir verstų bendroves atsisakyti savo nuosavybės, kai pagrindinis šalies įstatymas laiko ją neliečiama.
„Verslininkas be jo valios privalėtų savo nuosavybę (už prekes gaunamų pajamų dalį) perduoti neatlygintinai kitiems asmenims vien dėl to, kad jie pasirinko už prekes atsiskaityti savitarnos, o ne įprastose kasose (...) šia nuostata būtų nepagrįstai suvaržoma savininko teisė savo nuožiūra ir interesais naudotis jam priklausančiu turtu ir juo disponuoti“, – skelbia teisininkų pastabos.
Ką kalba pasaulyje?
Viešai apie savitarnos kasų naudojimą bei galimą atlyginimą pirkėjui pasaulyje diskutuojama jau seniai – lietuvių idėja nėra unikali.
Savitarnos kasas 1984 metais išrado amerikiečių kompanija „David R. Humble“, JAV jos pirmą kartą pradėtos naudoti 1986-aisiais. Šioje šalyje vartotojai taip pat ne kartą yra viešai kėlę klausimus dėl atlyginimo už „kasininko darbą“, tokią diskusiją galima rasti populiariame interneto forume „Reddit“.
Keli didžiausi Jungtinės Karalystės prekybos centrai, tokie kaip „Asda“ ar „Morrisons“ šių metų vasarą jau pripažino, kad pasiekė savitarnos apsipirkimo įrangos piką ir gali šį procesą stabdyti, skelbė BBC. Šalies žiniasklaidoje taip pat galima aptikti pranešimų apie visuomenės nusivylimą įranga – dalis britų norėtų, kad parduotuvėse juos aptarnautų žmonės, o ne „mašinos“.
Australijoje veikiančių parduotuvių tinklo „IGA“ vadovybė savitarnos kasų Brisbane balandį nutarė atsisakyti siekdama suvaldyti staiga išaugusį vagysčių skaičių.
Dėl to ir dėl kitų priežasčių ši technologija nepasiekė savo tikslų taupyti lėšas ir pagreitinti darbą, sako savitarnos kasų taikymą tyręs Niu Džersio (JAV) valstijoje esančio Drew universiteto sociologijos katedros docentas Chrisas Andrews.
„Jos nepateisino savo pažadų; jos nesutaupė parduotuvėms pinigų. Jos nėra greitesnės ir patogesnės. Vartotojams savitarnos kasos iš tikrųjų nesuteikia jokių ekonominių paskatų, jos tiesiog kviečia jus nemokamai dirbti prekybos centrui“, – 2024-ųjų pradžioje žiniasklaidai sakė Ch.Andrews.
