– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?
– Kadangi neseniai įvyko mano naujos kolekcijos pristatymas, visi pirkiniai buvo susiję su šiuo renginiu.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Mėgstu pirkti tai, kas man patinka, sukelia gerus jausmus ir yra estetiška. Tokius kriterijus taikau net ir tiems daiktams, kurie yra būtini ir praktiški. Pirkdama vis dėlto vadovaujuosi protu – noriu, kad įsigyjamas daiktas būtų naudojamas kuo ilgiau, neatsibostų.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdama?
– Dėl išlaidų esu praktiška. Kadangi dirbu mados srityje, nuolat esu apsupta pagundų ką nors įsigyti – batų, drabužių, aksesuarų. Iš dalies esu pripratusi prie šių pagundų ir moku atsispirti, nepamesti galvos. Bet kartais sąmoningai noriu sau ką nors padovanoti ir pasielgti neapgalvotai – tai irgi smagi žaidimo dalis.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Neprivalau, finansiškai esu nepriklausoma, nebent norisi pasitarti.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Mėgstu turėti finansinę pagalvę, tada jaučiuosi saugiau.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Sunku tiksliai pasakyti, galbūt prisidėjo tai, kad vaikystėje mačiau, kaip keičiasi politinės santvarkos, teko patirti nestabilumą.
Mano tėvai buvo filosofijos dėstytojai – tai turbūt labiausiai nuo finansų nutolusi profesija. Tad vertinu finansinį saugumą. Man jis svarbus.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?
– Mano tėvams pinigai niekada nebuvo tikslas, jų reikėdavo tiek, kad būtų galima pakankamai patogiai gyventi, bet pirmenybė buvo teikiama kultūrai, tobulėjimui ir sveikam gyvenimo būdui.
Mano tėtis buvo turbūt taupesnis ir į pinigus žiūrėjo protingai, nemėgo išlaidauti. Bet visuomet mėgdavo ir palepinti, ką nors gražaus atveždavo iš komandiruočių.
Mama buvo reto grožio moteris, kuri vertino estetiką, madą, tad su ja mėgdavome pavaikščioti po parduotuves, lankydavomės pas dizainerius. Tai, manau, ir paskatino mane pasirinkti šią profesiją.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Visi elgiasi skirtingai. Iš dalies sutinku, kad tai, ką įsigyji uždirbęs pats, vertini labiau.
Tačiau aš už tai, kad savo vaikams reikia padėti ir specialiai nekurti jiems iššūkių.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Nemanau, kad gadina žmones, manau, jog atskleidžia kitas jų savybes.
Pastebėjau, kad kol žmogus turi mažiau pinigų, gali būti atsargesnis, sukalbamesnis, bet įgijęs didesnę finansinę laisvę gali nebenorėti taikstytis. Tada ir išryškėja tikrasis žmogaus požiūris. Tai nėra nei gerai, nei blogai – tiesiog natūralu.
Kita vertus, didesnes finansines galimybes turintis žmogus dažnai gali būti labiau atsipalaidavęs, mažiau priekabus, ne toks smulkmeniškas.
Juk yra pastebėta, kad reikliausi klientai būna ne tie, kurie sumoka daugiausia, bet atvirkščiai – tie, kurie prašo didžiausios nuolaidos.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Jau antrame kurse pradėjau dirbti kaip teatro kostiumų dailininkė ir visus uždirbtus pinigus investuodavau į savo kolekcijas. Atsimenu, paauglystėje per vienas atostogas padėjau vienai keramikei gaminti tuo metu labai populiarias namelių formos žvakides ir už tai gavau 100 litų – tiek užteko nusipirkti batus, kurių labai norėjau.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Noras įgyvendinti savo svajones. Dirbu srityje, kuri reikalauja labai daug išlaidų, tad man svarbu turėti rezervą, kad pasitaikius progai finansai nebūtų kliūtis, dėl kurios turėčiau tos progos atsisakyti.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Taip, pastebėjau, kad su amžiumi atsiranda daugiau empatijos – gebėjimo suprasti ir jausti tai, ką jaučia kitas žmogus, gebėjimo pasijusti kito žmogaus vietoje, įsijausti į jo jausmus.
Jeigu mane socialiniuose tinkluose ar viešojoje erdvėje pasiekia pagalbos prašymas, dažniausiai paaukoju.
– Kiek pinigų reformų esate pergyvenusi ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Įvairios reformos mane lydi nuo vaikystės – atsimenu, kai dar buvo rubliai, juos vėliau pakeitė laikina valiuta „žvėreliai“, pastaruosius vėliau – litai. Dabar gyvename su euru, tad prie nestabilumo esu pripratusi.
Dirbu laisvai samdomą darbą – tai irgi negarantuoja stabilumo. Tas nuolatinis nestabilumas moko planuoti savo biudžetą.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Specialiai neatsidedu, bet stengiuosi niekuomet neišleisti visko iki nulio.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?
– Pirmiausia pagalvoju, koks daiktas konkretų žmogų pradžiugintų, o jau tada galvoju apie kainą.
Dėl kainos, manau, reikia žiūrėti pagal savo finansines galimybes, nes brangi dovana gali apdovanotąjį priversti jaustis įsipareigojusiu.
Man maloniausia, kai jaučiasi žmogaus dėmesys ir tai, kad jis galvojo konkrečiai apie tave, o ne tik atnešė kažką, kas tinka visiems. Nors, man regis, tai irgi nėra blogai.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Man atrodo, kad šiais laikais žmonės rečiau linkę pirkti kažkokius konkrečius daiktus, kurie gali nepatikti, dažniau pasirenkamos simbolinės dovanos – gėlės, šampanas, kosmetika ar panašios.
Kita vertus, jeigu dovanas dovanoja artimieji, jie jau žino, kas man patinka, ir retai suklysta.
Man gal rizikingiausia būtų dovanoti drabužius ar aksesuarus – nežinant labai lengva nepataikyti.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Mano svajonės, susijusios su finansais, siejasi su mano profesija.
Norėčiau, kad nereikėtų galvoti apie biudžetus kolekcijos pristatymams – ypač užsienyje.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Nekreipiu į juos daug dėmesio, tačiau jeigu įvyksta koks sutapimas – kodėl gi ne?
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Tikroji laisvė yra žmogaus viduje, bet pinigai gali atrakinti daugelį galimybių, pavyzdžiui, suteikti norimą išsilavinimą.
Kita vertus, dažnai turtas žmones įpareigoja, pririša ir padaro įkaitais.
