Šis finansų ekspertas – vienas iš dešimčių tūkstančių estų, kuris atsiėmė savo pinigus iš pensijų fondų, kai kaimyninėje Estijoje buvo įgyvendinta antrosios pensijų pakopos reforma. R.Eamets akcentuoja, jog dėl šio klausimo vyko labai aršios ir intensyvios diskusijos, o finansų sektoriaus lobizmas ir pasipriešinimas reformai esą buvo itin stiprus, tačiau po Aukščiausiojo teismo sprendimo reforma vis tiek buvo įgyvendinta.
Panašių sprendimų, kokie įvyko Estijoje, laukia ir daugybė lietuvių. Dėl to šis klausimas itin aštrus ir Seimo rinkimų išvakarėse, mat daugelis Lietuvos partijų atstovų taip pat žada leisti žmonėms atsiimti pinigus iš pensijų fondų.
Negana to, R.Eamets kritiškai vertina pašaipias kalbas, kad dauguma estų už tuos pinigus esą prisipirko buitinės technikos ar automobilių. „Remiantis „Swedbank“ duomenimis, galima teigti, kad 18 proc. buvo išleista pirkiniams, 20 proc. – investicijoms, 17 proc. – ankstesnėms paskoloms grąžinti, o 45 proc., daugiausiai, liko einamosiose taupomosiose sąskaitose.
Šis rezervas daugeliui žmonių padėjo susidoroti su kitais metais sparčiai išaugusiomis elektros energijos ir šildymo kainomis, padėjo išlaikyti ankstesnį gyvenimo lygį tuo metu, kai kainos pakilo daugiau kaip 20 proc. Šie pinigai neabejotinai turėjo tam tikrą poveikį kainų augimui, nors pagrindinės infliacijos priežastys buvo už Estijos ribų“, – akcentavo ekonomistas.
Be to, jo žodžiais, bet kokia investicija į nekilnojamąjį turtą yra naudingesnė nei investicija į pensijų fondą. „Pakanka pažvelgti, kas nutiko su žemės ar butų kainomis per pastaruosius 20 metų ir koks didelis yra kainų atotrūkis, palyginti su išsivysčiusia Europa“, – portalui Lrytas kalbėjo ekonomistas.
– 2021 m. Estija priėmė antrosios pensijų pakopos reformą, kurios vienas iš pakeitimų buvo leisti atsiimti sukauptas lėšas. Kodėl buvo įgyvendinta ši reforma ir kaip pasikeitė situacija jūsų šalyje po to, kai buvo leista atsiimti sukauptas lėšas? Kas šiuo klausimu dabar diskutuojama Estijoje?
– Šią iniciatyvą pradėjo partija „Isamaa“. Pagrindiniai argumentai, pagrindžiantys pensijų reformos būtinybę, buvo šie: visa sistema buvo sukurta labai neefektyviai, o ilgalaikė pensijų fondų grąža buvo mažesnė net už ekonomikos augimą ir infliaciją.
Tai lėmė dideli fondų valdymo mokesčiai ir teisiniai pensijų fondų turto investavimo apribojimai (buvo leidžiama investuoti tik į mažo pajamingumo vyriausybės obligacijas).
Didžioji dalis, daugiau kaip 75 proc. fondų turto, buvo investuota užsienyje, o tai reiškia, kad Estijos ekonomikai jie nedavė jokios naudos. Pensijų išmokų sistema buvo nelanksti ir nepalanki indėlininkams.
Buvo plačiai paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad jei asmuo sutaupys 2 proc., valstybė prie pensijų fondo pridės 4 proc. papildomų lėšų. Iš tikrųjų šie 4 proc. buvo paimami iš asmens socialinio mokesčio, dėl to sumažėdavo būsima išmoka iš pirmosios pakopos pensijų fondo.
Šiuo metu aktyvios diskusijos dėl pensijų reformos nevyksta.
– Lietuvoje pašaipiai kalbama, kad estai prisipirko buitinės technikos, išleido pinigus kitoms nereikšmingoms smulkmenoms. Kam iš tiesų estai skyrė pasiimtus pinigus?
– Turiu duomenų apie iš pradžių iš antrosios pakopos išimtus pinigus. Iš viso per pirmąją bangą buvo išimta apie 1,3 mlrd. eurų, beveik 250 mln. eurų atiteko mokesčiams, Vyriausybei. Teiginys, kad likusi dalis buvo iš karto išleista, neatitinka tikrovės.
Remiantis „Swedbank“ duomenimis, galima teigti, kad 18 proc. buvo išleista pirkiniams, 20 proc. – investicijoms, 17 proc. – ankstesnėms paskoloms grąžinti, o 45 proc., daugiausiai, liko einamosiose taupomosiose sąskaitose.
Šis rezervas daugeliui žmonių padėjo susidoroti su kitais metais sparčiai išaugusiomis elektros energijos ir šildymo kainomis, padėjo išlaikyti ankstesnį gyvenimo lygį tuo metu, kai kainos pakilo daugiau kaip 20 proc.
Šie pinigai neabejotinai turėjo tam tikrą poveikį kainų augimui, nors pagrindinės infliacijos priežastys buvo už Estijos ribų. Mano turimais duomenimis, vidutinė pensijų fonde laikoma suma buvo beveik perpus mažesnė už paprastai atsiimamą sumą, vadinasi, negalima teigti, kad pinigus iš fondo atsiėmė tik mažiausiai finansiškai sėkmingi žmonės.
– Pensijų fondų gynėjai Lietuvoje skelbia, jog Estijoje recesiją iššaukė ir leidimas visiems norintiems atsiimti lėšas iš pensijų fondų. Ar pritariate tokiai pozicijai, kad leidimas žmonėms atsiimti pinigus atnešė jūsų šalies ekonomikai sunkumų?
– Pensijų fondų investicijos nebuvo nukreiptos į Estiją, todėl jų išėmimas negalėjo turėti neigiamo poveikio Estijos ekonomikai. Atvirkščiai, santaupose laikyti ir vartojimui nukreipti pinigai vėliau sukūrė papildomą paklausą, kuri savo ruožtu padidino vartojimą, kuris Estijoje sudaro net 50 proc. BVP.
– Kodėl jūs pats kritiškai žiūrite į lėšų kaupimą pensijų fonduose?
– Esu parašęs keletą straipsnių apie pensijų reformos būtinybę. Be to, atkreipkite dėmesį į pirmiau minėtus ekonominius argumentus. Taip pat yra ir asmeninis aspektas.
Pirmą kartą savo pensijų fondo pinigais susidomėjau 2016 m., kai sužinojau, kad mano pinigai 2003–2016 m. laikotarpiu nominaliai padidėjo 12 proc., nors pragyvenimo išlaidos per tą patį laikotarpį padidėjo daugiau kaip 50 proc.. Supratau, kad mano pinigai šioje sistemoje iš esmės buvo deginami. Šiandien tuos pinigus esu atsiėmęs ir investavau į namo statybą.
– Kokiems darbuotojams kaupti pensijų fonduose yra naudinga, jei apskritai tai naudinga?
– Jeigu uždirbamos didelės pajamos, iki pensijos liko mažiau nei 10 metų ir nežinoma, kur kitur tuos pinigus galima būtų investuoti, laikyti juos antroje pakopoje yra tikslinga. Pinigus būtų galima atsiimti, kai iki pensijos likę mažiau nei penkeri metai, nes nuo jų reikėtų mokėti mažesnį pajamų mokestį.
Mažas pajamas gaunantiems asmenims nėra didelės prasmės ten laikyti pinigus, nes galimas papildomas pelnas papildomos pensijos pavidalu yra labai mažas.
Tačiau jei pinigai tiesiog guli einamojoje sąskaitoje, situacija yra dar blogesnė. Todėl pagrindinė rekomendacija yra tokia: jei yra galimybė investuoti pinigus – į akcijas, nekilnojamąjį turtą, vaikų išsilavinimą ar gyvenimo sąlygų gerinimą – tuomet tai reikia padaryti ir pinigus panaudoti. Jei nėra idėjos, ką daryti su papildomais pinigais, jie gali likti antrojoje pakopoje. Trečioji pakopa – savanoriška papildoma pensija – visada buvo galimybė tiems, kurie nori kaupti daugiau.
– Profesorius ekonomistas Romas Lazutka Lietuvoje teigia, jog „lėšos, kaupiamos pensijų fonduose, skirtos pakeisti algą, kai žmogus dėl senatvės jos nebeuždirbs. Pastaroji auga daug sparčiau nei pensijų fondų investicinė grąža, todėl II pakopos dalyviai investuodami vejasi augančias algas, lyg tas šuo savo uodegą. O uodega vis trumpėja ir tolsta nuo šunelio nosies.“ Ar pritariate tokiam palyginimui?
– Iš esmės sutinku su šiuo palyginimu, bent jau Estijos atveju, kur ilgalaikis darbo užmokesčio augimas ir juo pagrįsta pirmosios pakopos pensija augo sparčiau nei antrosios pakopos pensijų fondai.
– Ar apskritai naudinga valstybei remti antrąją pensijų pakopą? Lietuva pernai tam skyrė daugiau kaip 220 mln. eurų. Galbūt užtektų savanoriškos trečios pakopos?
– Jei tai daroma pirmosios pensijų pakopos sąskaita, kaip buvo Estijoje, pensininkai atsiduria nesąžiningoje padėtyje. Iš esmės vyriausybė šiuos pinigus galėtų išleisti kitur.
– Esate makroekonomikos profesorius, viena iš jūsų mokslinių domėjimosi sričių yra darbo rinka. Ar iš darbuotojo perspektyvos sąžininga taikyti priverstinį pensijų kaupimą, kai praėjus tam tikram laikui nebegali pasitraukti iš sistemos, nuo tavo algos kiekvieną mėnesį nuskaičiuojami pinigai?
– Nematau priežasties, kodėl taupymas turėtų būti priverstinis, kai galima taupyti savanoriškai, pasinaudojant trečiąja pakopa. Šiandien turime gana keistą situaciją, kai turime dvi savanoriško pensijų kaupimo sistemas: antrąją ir trečiąją pakopas.
Dauguma žmonių nelabai domėjosi, kas vyksta su pensijų fondais, kol nebuvo pradėta reforma. Žmonės apie tai nesusimąstė, todėl iki viešosios kampanijos fondo pakeitimas buvo gana retas reiškinys.
– Pensijų fondų gynėjai akcentuoja, jog leidus pasitraukti iš pensijų kaupimo gyventojai ateityje neturės už ką nusipirkti valgyti, valdžios pervedamos pensijos esą bus per menkos. Kaip spręsti ateities pensijų klausimus, kaip teisingiausia elgtis valstybei, kad darbuotojams būtų užtikrinta ori senatvė?
– Net ir esant dabartinei sistemai, papildomos pajamos, kurias vidutinį darbo užmokestį gaunantis asmuo gaus iš II pakopos išėjęs į pensiją, yra palyginti nedidelės ir neužtikrina tokios pat gyvenimo kokybės, kokią jis turėjo būdamas dirbantis.
Tik daug uždirbantys asmenys šią naudą pajustų labai stipriai, tačiau jie paprastai turi kitų priemonių, kaip užsitikrinti orią pensiją. Moraliniu požiūriu išeitis yra didesnė ir stipresnė šeima. Ekonominiu požiūriu pensijų įmokas ir pajamų mokestį būtų galima susieti su vaikų skaičiumi. Paprasčiausias būdas – pailginti pensinį amžių, kad žmonės galėtų ilgiau likti darbo rinkoje. Be to, reikėtų ir toliau skatinti pensininkų užimtumą.
– Kokių kitų būdų matytumėte investuoti į savo ateitį? Ar, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto įsigijimas, kai gali uždirbti iš nuomos ir/ar parduoti po jį vėliau ir užsidirbti, nėra geresnė alternatyva? Kur, jūsų nuomone, investuoti vertingiausia?
– Be abejo, bet kokia investicija į nekilnojamąjį turtą yra naudingesnė nei investicija į pensijų fondą. Pakanka pažvelgti, kas nutiko su žemės ar butų kainomis per pastaruosius 20 metų ir koks didelis yra kainų atotrūkis, palyginti su išsivysčiusia Europa.
Be to, verta investuoti į bet kokį turtą, kuris yra atsparus infliacijai, pavyzdžiui, į meno kūrinius ar tauriuosius metalus. Kalbant apie investavimą į akcijas, rekomenduoju indekso fondus, nes jums nereikia kasdien stebėti akcijų rinkos. Kai kuriems žmonėms tai gali kelti per daug streso. Bent jau Estijos atveju visa ši veikla būtų buvusi pelningesnė.
Nerekomenduoju investuoti į kriptovaliutas, nes, pavyzdžiui, bitkoinas, skirtingai nei auksas, neturi apatinės kainos ribos. Todėl tam tikru momentu jo vertė gali grįžti į nulį.
