Panagrinėkime ekonominę klausimo pusę. Kai žmonių klausiama, ar norite dirbti mažiau, o gauti daugiau, dauguma tam nedvejodami pritaria. Ši formuluotė prilygsta klausimui „ar sutiktumėte, kad penktadaliu būtų padidintas atlyginimas, o dirbti reikėtų tiek pat, kiek dirbate dabar?“. Žinoma, kad dauguma žmonių tokiam pasiūlymui linksmai ir džiugiai pritartų.
Tačiau vienas kabliukas – jeigu atlyginimas išaugtų mus aptarnaujančiam meistrui, pavėsinę remontuojančiam statybininkui, programinės įrangos kūrėjui, buitinės elektrotechnikos gamintojams ir visiems kitiems, natūralu, kad beveik tiek pat išaugtų ir kainos mums, taigi ir mūsų pragyvenimo išlaidos. Juk kas, jei ne aš turiu sumokėti kirpėjai brangiau, kad per tą pačią plaukų kirpimo valandą ji uždirbtų penktadaliu daugiau, o penktadienį galėtų ramiai ilsėtis. Ekonominė logika greitai viską sustatytų atgal į vietas.
Panašiai yra ir su lūkesčiu „keturių dienų darbo savaitė už tą patį atlygį“ – jis formuojamas ekonomiškai prieštaringų dalykų sandūroje. Jeigu norime dirbti mažiau, o sukurti ir uždirbti daugiau, turime dėti nenuilstamas pastangas, diegti naujas technologijas ir pardavinėti produktus brangiausiose rinkose. Turime efektyviau organizuoti darbą ir kiekvieną minutę išnaudoti su maksimalia nauda, be jokio blaškymosi ir be mažiausio atokvėpio. O štai tam ne visi žmonės yra pasiruošę ir ne visi gebės atlaikyti vis intensyvėjančio darbo spaudimą. Diegti naujoves, optimizuoti darbą ir brangiai parduoti produktą ir taip stengiasi visi – bent jau privačiame sektoriuje. Dėl valstybinio nesu tikra – juk čia vien tik atostogos gali trukti iki dviejų su puse mėnesio. O tai reiškia, kad 34 savaites iš 52-ų valstybės tarnyboje jau dabar dirbama keturių dienų režimu.
Kai žmogui mokamas atlyginimas už produkto pagaminimą ar paslaugos suteikimą, jis puikiai supranta, kad uždirbti tuos pačius pinigus sugebės tik sukdamasis darbe penktadaliu greičiau. Penktadaliu greičiau nukirpti plaukus, įvertinti pakuojamos produkcijos kokybę, išdėstyti matematikos kursą moksleiviams ir atlikti chirurginę operaciją – pasekmes įsivaizduoti nesunku. O svarbiausia, kas iš siūlančių pagreitintą darbo savaitę pirmas guls po pagreitinto chirurgo skalpeliu?
Kai Lietuvos darbo rinką kamuoja darbuotojų trūkumas, pasiūlymas dirbti trumpiau panašus į nevykusį anekdotą. Trumpesnė darbo savaitė sumažins darbuotojų pasiūlą ir dar labiau padidins jų stygių, padaugės atvejų, kai dėl darbuotojų trūkumo žmonės darbe patiria stresą, plinta perdegimo sindromas. Jeigu yra erdvių optimizuoti darbą, kaip valstybės tarnyboje, jį sutrumpinti galima ir iki keturių, ir iki trijų, ar net vienos dienos savaitėje. Tačiau jeigu darbas jau optimizuotas, jei žmogus ir taip sukasi savo darbe, tai priversti jį dirbti dar dvidešimčia procentų greičiau nebėra ekonominių galimybių.
Kone vienintelė grupė, tvirtai nepritarianti trumpai darbo savaitei, yra darbdaviai. Ir taip yra ne todėl, kad jų interesas priešingas. Darbdavys yra tas asmuo, kurio galvoje nuolat suvedinėjamas įmonės išlaidų ir pajamų balansas. Tik taip užtikrinamas įmonės veiklos tvarumas ir tęstinumas. Todėl darbdavio galvoje klausimas apie trumpesnę savaitę ir tą patį atlyginimą iš karto uždega raudoną pavojaus signalą, praneša apie lūžtančią logiką, į kurią nežinia, kaip reaguoti. Nes viena darbo diena trumpesnė darbo savaitė jam reiškia penktadaliu mažiau produkcijos, aptarnautų ir patenkintų klientų, penktadaliu mažiau galimybių išmokėti algas ir užtikrinti kitus darbo vietos privalumus (papildomas laisvas dienas ar sveikatos draudimą).
Su kuriomis iš šių netekčių žmonės pasiruošę sutikti? Nenuostabu, kad į klausimą, ar sutiktumėte sutrumpėjus darbo savaitei, gauti mažesnę algą, darbuotojai atsako, kad ne.
Grįžtant prie apklausos rezultatų ekonominės logikos šviesoje, galima daryti ir kiek netikėtą išvadą – dauguma Lietuvos gyventojų nepritaria trumpesnės darbo savaitės įvedimui, nes įvesti ją nesumažinus atlyginimo nėra realių ekonominių galimybių.
