Labai dažnai GPM permoka susidaro tokiu atveju, kai gyventojai pasinaudoja GPM įstatymo suteikiamomis lengvatomis, pvz., įmokomis už gyvybės draudimą, dalyvauja trečioje pensijų pakopoje, moka studijų įmokas ir pan.
Deja, net ir naudojantis šiomis lengvatomis gyventojams tenka susidurti su situacijomis, kai metinės GPM deklaracijos rezultatas yra žymiai mažesnis, nei tikėtasi arba lygus nuliui. Tokie atvejai darbuotojus gali ištikti, kai šie gauna pajamų natūra.
Pajamos natūra – tai gyventojo iš darbdavio gaunamos pajamos ne pinigais, o kitokia nauda, pvz., leidžiama naudotis įmonės automobiliu asmeniniais tikslais. Už tokią darbuotojui suteiktą naudą turi būti apskaičiuojamas ir sumokamas GPM, kurį už darbuotoją gali padengti darbdavys.
Metinėje gyventojo pajamų deklaracijoje už pajamas natūra papildomo mokesčio sumokėti nebereikia, tačiau susiduriama su kita problema. Kai darbuotojas naudojasi GPM lengvatomis, jam turėtų susidaryti GPM permoka, kuri turėtų būti grąžinama. Tačiau VMI jau ilgą laiką laikosi nuomonės, jog darbuotojui grąžintina GPM suma turi būti sumažinama tiek, kiek GPM už darbuotoją sumokėjo darbdavys. Galutinis rezultatas: visas GPM nuo pajamų natūra sumokėtas, gyventojas turi teisę į permoką dėl taikomos lengvatos (dėl įmokų už draudimą, studijas ir pan.), tačiau dėl lengvatų susidariusi permoka darbuotojui negrąžinama.
Panagrinėkime, kaip tai atrodo praktikoje. Darbuotojas gauna darbo užmokestį, kuris apmokestinamas 20 proc. GPM tarifu, ir, pavyzdžiui, per metus apskaičiuojama 10 tūkst. eurų GPM nuo gaunamo darbo užmokesčio. Ši prievolė padengiama kiekvieną mėnesį iš darbuotojo atlyginimo išskaičiuojant GPM. Be to, darbuotojas naudojasi įmonės automobiliu asmeniniais tikslais, dėl ko darbdavys apskaičiuoja ir už darbuotoją sumoka GPM už darbuotojo pajamas natūra 1000 eurų. Šioje situacijoje per metus už darbuotoją apskaičiuojama ir sumokama 11 tūkst. eurų GPM.
Kadangi šis darbuotojas moka gyvybės draudimo įmokas, dėl kurių jam GPM našta turėtų sumažėti 300 eurų, mokėtina GPM suma už metus turėtų būti 10“7 tūkst. eurų – susidaro 300 eurų permoka. Deja, VMI skaičiavimo logika teigia, kad darbuotojui negalima grąžinti 300 eurų permokos, nes 1000 eurų iš visos GPM sumos sumokėjo ne darbuotojas, o darbdavys, ir permoka nepriklauso darbuotojui. Tokioje skaičiavimo logikoje neatsižvelgiama į tai, kad didžiausia dalimi GPM buvo sumokėta darbuotojo.
Susidaro situacija, kai remiantis GPM įstatymo nuostatomis valstybės biudžetą turėtų papildyti 10,7 tūkst. eurų GPM, tačiau biudžete lieka visi 11 tūkst. eurų. Tokiu atveju paneigiama reali gyventojo teisė į GPM lengvatą, o valstybė be teisinio pagrindo „pasipelno“ pasilikdama papildomus 300 eurų.
Šis „neteisingumas“ labiausiai paliečia dideles, skaidriai veikiančias įmones, kurios darbuotojus motyvuoja įvairiomis papildomomis naudomis (nuo jų į valstybės biudžetą sumokėdami GPM), tačiau dėl VMI traktavimo galiausiai darbuotojams už papildomas naudas tenka „susimokėti“ papildomais mokesčiais (negrąžintų GPM permokų forma), tad de facto darbuotojai jiems priklausančiomis GPM lengvatomis nepasinaudoja.
Tokia praktika ypač ydinga, nes baudžia skaidrias įmones ir jų darbuotojus. Tuo tarpu įmonės, vengiančios tinkamai apmokestinti darbuotojų gaunamas naudas, „laimi“ – biudžetas netenka GPM nuo darbuotojų gaunamų pajamų natūra, o darbuotojams nėra kliūčių pasinaudoti įstatyme įtvirtintomis GPM lengvatomis.
