Ar gali, darbuotojui apsilankius pas psichologą, būti apribota teisė dirbti? Ir ar darbdavys gali rinkti informaciją apie darbuotojo psichikos sveikatą? Apskritai – kaip darbdavys gali padėti darbuotojui, ir atvirkščiai? Kada privalu psichinę sveikatą tikrinti?
Darbdavys negali domėtis darbuotojo vizitais pas specialistą
Darbdavys teisiškai negali domėtis darbuotojo sveikatos būkle ar prašyti pateikti su tuo susijusią informaciją, kai tai nesusiję su tiesioginiu darbo funkcijos atlikimu. Taip pat jis negali tvarkyti darbuotojo sveikatos duomenų, nebent kalbame arba apie būtinąją profilaktinę patikrą, arba darbo medicinos tikslus, kad darbdavys įvertintų darbuotojo darbingumą.
Tiesa, psichikos sveikatos būklė, siekiant įsitikinti darbuotojo tinkamumu darbui, gali būti vertinama, tačiau tik per privalomąjį sveikatos tikrinimą įsidarbinant ir profilaktinius tikrinimus, jeigu tai yra būtinasis, t. y. darbuotojo pareigybės, reikalavimas darbo funkcijoms vykdyti.
Kada darbuotojui gali būti reikalinga psichiatro konsultacija?
Į psichiatrą darbuotojas kreiptis privalo, tik kai yra realūs tam tikri profesinės rizikos veiksniai ir (arba) indikacijos. Pavyzdžiui, kontraindikacijos – darbai su kai kuriomis cheminėmis medžiagomis, jonizuojančia spinduliuote, kai padidėjęs atmosferos slėgis, vyrauja toksikomanija, alkoholizmas, psichikos sveikatos ar elgesio sutrikimai, ypač paūmėjimo epizodais.
Visgi akcentuotina, kad visa informacija apie paciento sveikatos būklę, diagnozę, prognozę ir gydymą yra visiškai konfidenciali, ir asmens medicinos knygelėje ar pažymoje nei diagnozė, nei ligų grupė nenurodoma. Tokia sveikatos informacija galima naudotis tik dėl dirbančiojo interesų, gerbiant jo privatumą. Gydytojas, patikrinęs darbuotojo sveikatą, nurodo tik išvadą dėl darbuotojo profesinio tinkamumo: „dirbti gali“, „dirbti gali, bet ribotai“ arba „dirbti negali“. Pažyma ar įrašas asmens medicinos knygelėje pateikiamas tiesiogiai asmeniui, ir jis šį dokumentą pateikia darbdaviui.
Psichologas ir psichiatras – ne tas pats: šių specialistų funkcijos skiriasi
Medicinos psichologai atlieka psichologinę diagnostiką ir įvertinimą, teikia psichologinio konsultavimo paslaugas ir padeda spręsti bendravimo, santykių su aplinkiniais ir asmenines problemas, šeiminio gyvenimo sunkumus, tarpasmeninius konfliktus, teikia psichologinę pagalbą ir (arba) pirminio lygio psichologinės-psichoterapinės intervencijos paslaugas asmenims, išgyvenusiems krizines situacijas ir (arba) patyrusiems psichologines traumas.
Taigi tik psichiatras gali oficialiai diagnozuoti visus psichikos ir elgesio sutrikimus bei skirti reikiamą gydymą vaistais ir (arba) psichologo konsultacijas arba psichoterapinį gydymą. Psichiatras taip pat gali išrašyti siuntimą į dienos stacionarą, ligoninę (stacionarą) arba psichosocialinę reabilitaciją.
Psichikos sveikatos sutrikimai, kai darbuotojas negali dirbti
Kai kurie psichikos sveikatos sutrikimai gali riboti galimybę užimti tam tikras pareigas (pavyzdžiui, teisėjo, prokuroro, statutinio, kario ar žvalgybos pareigūno, ar dirbti tam tikrus darbus (pavyzdžiui, naktį, vairuoti).
Galimos pasekmės darbuotojui, darbdaviui neteisėtai renkant informaciją apie sveikatą
Darbdavys, neteisėtai rinkdamas informaciją apie darbuotojo psichikos sveikatos gydymą, gali pakenkti jo sveikatai. Darbuotojui suvokus, kad jo sveikatos informacija gali būti naudojama prieš jį, žmogus gali būti linkęs vengti kreiptis pagalbos į specialistus. Maža to, tokios informacijos rinkimas pažeidžia darbuotojo teisę į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą. Darbuotojas turi teisę į asmeninės informacijos konfidencialumą, įskaitant informaciją apie jo sveikatą, jei tai, kaip minėta anksčiau, nėra susiję su jo tiesioginių darbo funkcijų atlikimu. Informacijos apie darbuotojo sveikatą darbdavys negali rinkti ir dėl to, kad tai gali diskriminuoti darbuotoją. Kitaip tariant, darbdavys, turintis informacijos apie darbuotojo psichikos sveikatos problemas, gali jį diskriminuoti darbo vietoje.
Darbuotojo teisė, darbdaviui bandant rinkti informaciją apie sveikatą
Jei darbdavys bando rinkti informaciją apie darbuotojo psichikos sveikatos gydymąsi, kai tai tiesiogiai nesusiję su jo darbo funkcijos atlikimu, darbuotojas turi visišką teisę atsisakyti pateikti šią informaciją. Be to, jis gali kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją arba į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, jei darbdavys ir toliau bando rinkti šią informaciją.
Darbdavio atsakomybė už darbuotojo psichinę sveikatą
Darbdavys privalo užtikrinti, kad darbo sąlygos ir darbo aplinka užkirstų kelią psichikos sveikatos problemų atsiradimui.
Būtina įvertinti psichosocialinę darbo aplinką ir atpažinti rizikos veiksnius, kurie sukelia įtampą darbuotojams arba lemia jų stresines reakcijas. Darbo reikalavimai, darbo krūvis, terminai, per kuriuos darbuotojas turi įgyvendinti užduotis, darbo paskirstymas, psichologinis smurtas – tai tik vos keletas darbuotojų psichinę sveikatą žalojančių veiksnių.
Rūpintis savo darbuotoju, kuriančiu vertę darbdaviui, – atsakingo darbdavio pareiga. Svarbu, kad darbo mikroklimatas skatintų darbuotojus rūpintis savo psichikos sveikata, o ne atgrasytų ir baugintų.
Psichologės: darbuotojų emocinė sveikata nėra tik jų pačių rūpestis
Stresas darbe dažnai suprantamas kaip sudėtinė mūsų kasdienybės dalis. Remiantis statistiniais duomenimis, Europoje būtent stresas yra antra pagal dažnumą su darbu susijusi sveikatos problema – apie 60 proc. visų prarastų darbo dienų siejama su darbe patiriamu stresu.
Deja, apie užsitęsusio streso pasekmes ir toksišką darbo aplinką plačiau pradedame kalbėti tik įvykus itin skaudiems įvykiams. Pakalbame ir užsimirštame, kol vėl nepažadina nauja istorija, susijusi su prastu psichosocialinės rizikos darbo vietoje valdymu.
„Galima apgailestauti, kad mes vis dar nepakankamai sąmoningai suprantame blogo darbo planavimo, organizavimo, psichologinio spaudimo ir kitų neigiamų procesų darbovietėse pasekmes. Tiesa, žmogiška nenorėti girdėti blogų naujienų, kad pavyzdžiui darbuotojų krūviai yra per dideli, nes tiesiog nežinome, ką su jomis daryti. O be galo svarbi psichosocialinės rizikos sąvoka iš viso yra stigmatizuojama, nors būtent jos vertinimas gali identifikuoti jautriausias ir didžiausią žalą darbuotojų emocinei sveikatai darančias vietas darbo vietoje“, – aiškina sveikatos psichologė ir projekto sveikatadarbe.lt vadovė Sigita Vičaitė.
Lietuvoje psichosocialinės rizikos vertinimas visoms darbovietėms yra privalomas nuo 2005 metų, tačiau ne visada šio įpareigojimo yra laikomasi arba, net jei vertinimas ir atliekamas, tai daroma formaliai, rezultatai tiesiogine prasme nugula į stalčių. Tačiau formaliu vertinimu neišnaudojamas visas streso darbo aplinkoje valdymo potencialas.
Į darbą – ne iš pareigos
Tuo metu psichologė Liepa T. Valandis įsitikinusi, kad darbo aplinką įmanoma sutvarkyti taip, kad darbuotojai norėtų eiti į darbą ir už jį nesumokėtų savo sveikata ir gyvenimu.
Kitaip tariant, į jį eitų ne iš pareigos, ne dėl finansų, o, visų pirma, norėdami ir turėdami jėgų savo norus realizuoti.
„Kalbėdami apie psichosocialinės rizikos vertinimą su įvairaus lygio vadovais, neretai susiduriame su baime – ką reikės daryti gavus tyrimo rezultatus. Niekas nenori sužinoti, kad jo darbuotojai darbe patiria stresą. Baiminamasi, kad tyrimas išryškins silpnąsias organizacijos vietas ir nepagalvojama, kad pamačius šias spragas, bus galima atsispirti ir ieškoti sprendimo būdų ir sustiprinti organizaciją“, – sako Liepa T. Valandis.
Įmonėms mokymus ir paskaitas vedanti lektorė džiaugiasi, kad Lietuvoje jau yra puikių pavyzdžių, kurie įrodo, kiek daug galima pasiekti rūpinantis darbuotojų psichikos sveikata. Visgi atotrūkis tarp tokią psichosocialinę riziką valdančių ir nevaldančių darboviečių tiesiog gąsdina, nes formuojasi du nesusisiekiantys pasauliai.
Bandoma keisti kitais tyrimais
Kitas svarbus, pasak psichologių, momentas – šiuolaikinės organizacijos dažnai atlieka mikroklimato, įsitraukimo ar darbuotojų pasitenkinimo tyrimus. Labai džiugu, kad šie tyrimai tampa vis populiaresni, tačiau svarbu nepamiršti įvertinti ir kokie veiksniai, susiję su darbo
sąlygomis, darbo reikalavimais, darbo organizavimu, darbo turiniu, darbuotojų tarpusavio ar darbuotojų bei vadovų tarpusavio santykiais jiems kelia įtampą bei stresą ir gali būti žalingi jų sveikatai. Be to, tyrimo metu paaiškėja, kaip darbuotojai jaučiasi atlikdami savo darbą ir tai nėra susiję vien tik su darbuotojų įsitraukimu ar pasitenkinimu.
Abi psichologės, tiek S. Vičaitė, tiek L. T. Valandis, pabrėžia, kad nei vienas iš šių tyrimų nėra toks visaapimantis kaip psichosocialinės rizikos vertinimas.
Investicijos neša finansinę naudą
S. Vičaitė pastebi, kad organizacijose dažnai koncentruojamasi į trumpąjį laikotarpį, dėl to darbuotojams gali būti keliami per dideli reikalavimai, išauga streso lygis, kuris ilguoju laikotarpiu gali virsti perdegimu, prastėjančiais darbo rezultatais ir lemti darbuotojų kaitą, prastą darbdavio įvaizdį.
Remiantis „Deloitte“ atliktu tyrimu, išleidę vieną D. Britanijos svarą darbuotojų psichikos sveikatai, darbdaviai atgauna penkis, nes darbuotojai rečiau serga, jų efektyvumas darbe mažesnis ir sulėtėja darbuotojų kaita. Tuo metu PwC atlikta studija parodė, jog kiekvienas į psichikos sveikatą darbo vietoje investuotas doleris neša 2,30 dolerių grąžą. Be to, darbuotojų psichikos sveikatai prioritetą teikiantys darbdaviai lenkia savo konkurentus augančiomis pajamomis ir pelno marža.
„Psichosocialinės rizikos vertinimas parodo, kuriose srityse darbuotojus reiktų labiau tausoti. Toks vadovų požiūris leidžia ne tik padidinti efektyvumą ilguoju laikotarpiu, bet ir sumažinti žmogiškųjų išteklių ir finansinius kaštus, skiriamus naujų darbuotojų paieškai“, – apibendrina ji.
