Apie Lietuvos šilumos ūkį ir jo ateitį Vilniuje vykusioje konferencijoje „Vilnius Greentech Forum“ kalbėjo diskusijos dalyviai.
Ramina dėl biokuro atsargų
Biokuro rinkai – nelengvi laikai: jau bankrutavo kelios įmonės. Tačiau poreikio pirkti biokurą iš Latvijos nėra, mano „Litbioma“ prezidentas Marius Valukynas.
Jis primena, kad didžioji dalis biomasės ateina iš ūkininkavimo miškuose. Briuselyje ši sritis siejama su miškų naikinimu, nors naikinimas nevyksta nei Europoje, nei Lietuvoje – tai teisiškai neįmanoma, patikino jis. Taip ir ateina negatyvios mintys.
Vien nepanaudotų krūmų, šakų potencialias yra aiškiai matomas – kiekiai čia yra milžiniški.
„Neseniai turėjome priklausomybę nuo Baltarusijos. Ar dar nepasimokėm? Ar dar reikia ieškoti išorinių šaltinių? Kol kas į tai žiūrime su nerimu, bet tikimės, kad tai bus techninis patikrinimas.
Galiu visus nuraminti, šiam šildymo sezonui biokuro yra net per daug ir tas akivaizdžiai matosi kainose.
Turime ir atvirkštinį efektą – „kainų žirkles“, kai yra pakankamai brangi žaliava ir pigus biokuras“, – mini M.Valukynas. Tai yra viena grandinės dalių, be kurios centralizuotas šildymas neįmanomas.
Visgi jau bankrutavo kelios įmonės, nepaisant to, kad praėję metai buvo pelningi.
Energetikos viceministrė Inga Žilienė atsakė, kodėl Lietuva nusprendė žaliavą importuoti iš Latvijos – nuspręsta iš anksto ruoštis ekstremalioms situacijoms. Viceministrė pabrėžia, kad importuojami kiekiai tokie maži, kad neturi įtakos Lietuvos įmonių konkurencingumui. Taip pat buvo pasielgta ir su gamtinėmis dujomis, kai tik prasidėjo Rusijos sukeltas karas Ukrainoje.
„Būtų naivu tikėtis, kad ir toliau deginsime biokurą, biokuro dalis, mano manymu, mažės“, – diskusijoje teigė „Vilniaus šilumos tinklų“ (VŠT) Strategijos komandos vadovas Paulius Martinkus. Pašnekovas pridūrė, kad pirmiausia tikslas yra atsisakyti iškastinio kuro, o vėliau nustoti deginimo procesų.
Prognozuojama, kad šilumos siurbliai užims daugiau ir daugiau visos šilumos sistemos rinkoje. Tačiau manoma, kad biokuro reikšmė išliks.
Tuo metu VŠT tikslas yra susirinkti atliekinę šilumą, kuri išeina per kaminą – tikslas sumažinti temperatūrą nuo 55 iki 36 laipsnių šilumos. Yra ir smulkesnių projektų, kurie susiję su elektrifikacija ir atsinaujinančiais energetikos ištekliais.
Atrodo, kad įgyvendinus kai kuriuos sprendimus, kaina mažėja, bet pelno nėra. Tarkime, šaltuoju laiku naujo įrenginio veikimui reikia gamtinių dujų ir už tai brangiai moka vartotojai, o atšilus orams, tas pats įrenginys turi konkuruoti su kitais mechanizmais.
Jis aiškina tuo, kad jau daug veiklos yra susijusios su atsinaujinančia energetika, tačiau kuo labiau artėjama prie nulio, tuo sunkiau rasti pelningus sprendimus.
Diskusijos dalyvių klausta ir apie Vilniaus atvejį – juk vilniečiai už šildymą moka daugiausiai. „Vilniaus kogeneracinė elektrinė – viena dalių, kuri turėjo prisidėti prie kainos mažinimo. Nuo kitų metų tą labiau ir matysime“, – dėstė P.Martinkus.
Kokia laukia ateitis?
Pasak konferencijos dalyvio, fiksuota VŠT šildymo kaina yra mažiausia. Tuo metu kintamoji dalis priklauso nuo to, kas dalyvauja rinkoje – ši tema VŠT yra gan skaudi. „Tada ir kyla klausimas – ar mums pavyko pasiekti tokią konkurenciją?“ – kėlė klausimą jis. Kadangi „Ignitis“ su Vilniaus kogeneracine elektrine neveikia pilnu pajėgumu, pokyčių kainose tikimasi kitąmet.
P.Martinkaus manymu, technologiniai sprendimai leidžia mažinti kainą, bet motyvacija kartais prasilenkia pagal tai, kas yra motyvuojama klientui ir kas – investuotojui. „Reguliavimas turėtų judėti į priekį su naujomis technologijomis“, – sakė jis.
Tolesniam šilumos ūkio atnaujinimui reikia finansinio ir ekonominio pagrindimo ir investicinių gebėjimų. Dabartiniam reguliatoriui – priekaištas dėl to, kad nemotyvuoja ir nesudaro prielaidų pokyčiams, kurie reikalingi, mano Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius.
Jis sako pastebintis, kad nėra sistemingumo ir trūksta integralaus sektorinio požiūrio. Nors amerikiečiai, atlikę studiją, gali pateikti tam tikras rekomendacijas, tačiau jie nežino, kas yra centrinis šilumos tiekimas (CŠT). „Neįvertinti, kad mūsų struktūra jau sukurta, į kurią investuoti milijardai ir jos efektyviai nepanaudoti tai būtų ne tik apsileidimas, bet ir nusikaltimas.
Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, elektra, kurios neturim ir kurios trūksta, daug prasmingiau panaudoti transporte, individualiame namų šildyme, kurie nutolę nuo CŠT sistemos, bet ir ten, kur CŠT galime panaudoti kaip pagrindinį šildymo šaltinį“, – kalbėjo jis. Tam turėtų būti ir reguliacinė sistema, ir valstybės motyvuojanti parama prijungimui prie sistemos.
Jei būtų tam skirta daugiau dėmesio, miestams ir miesteliams prisijungti ir naudotis sistema būtų paprasčiau.
I.Žilienės matymu, šilumos gamyboje būtina bazinė generacija. Šiai dienai tai gali užtikrinti biokuro dujinę gamybą. Remiantis atlikta studija, prognozė tokia: 2050 metais šilumos gamybos balanse biokuras sudarys apie 47 proc., apie 30 proc. sudarytų šilumos siurbliai ir likusi dalis iš atliekų deginimo jėgainių, saulės kolektorių ir pan. Tad biokuro gamyba dar kurį laiką išliks aktuali.
Kalbėdama apie centralizuotą šilumos tiekimą pramonei ir verslams, viceministrė pažymėjo, kad šioje srityje yra daug potencialo. Tuo metu decentralizuotuose namų ūkiuose situacija kiek kitokia. Jei šildymui naudojamas biokuro katilas, jo išmetamųjų dalelių kiekis yra dešimt kartų didesnis negu CŠT išmetamų kietųjų dalelių kiekis.
Centralizuotas šildymas, pasak jos, ne tik efektyvesnis pasirinkimas, bet ir švaresnis. Šiuo metu namų ūkiai gali gauti paramą, jei taršesnį biokuro katilą keistų mažiau taršesniu.
Šiai dienai šilumos ūkio įstatyme gali kilti klausimas, ar savivaldybės prisijungs ir ar nėra per daug laisvės. Diskusijos dalyvė sutinka, kad nurodyti kryptį yra būtina.
Pavyzdžiui, įstatyme numatyta, kad turi būti nurodyta, kaip centrinėje šilumos tiekimo sistemoje atsiras atsinaujinančios energetikos dalis. Tai apima šilumos talpyklas, saulės kolektorius, šilumos siurblius.
