Tačiau reikalai nuo to negerėja: mokytojai, medikai ir kitų profesijų atstovai reikalauja didesnių atlyginimų, lėšų perskirstymo per biudžetą lygis išlieka vienas mažiausių visoje ES.
Akivaizdu, kad reikia daugiau įplaukų į valstybės iždą. Vadinasi, būtini nauji mokesčiai. Todėl štai nemokamas pasiūlymas valdantiesiems, kaip surinkti daugiau pinigų pasitelkus priešdėlį be-.
Vietoj NT apmokestinimo reikia įvesti beskonybės mokestį. Gyvenantiems net ir sovietiniuose penkiaaukščiuose ar šiuolaikiniuose, tačiau akių nedraskančiuose namuose jo mokėti tikrai nereikės.
Užtat betono ir stiklo džiunglių, kurioms net ir geriausio architekto mačetė nepadėtų, savininkams teks atseikėti nemenkai – tarkime, kokius 10 proc. turto vertės kasmet.
Panašiai derėtų apmokestinti ir visokius perkūnkiemius, tik juose paprastai kuriasi vargo pelės, todėl tarifą jiems derėtų sumažinti kad ir penkis kartus.
Užtat daug didesnį mokestį taikyti individualiems namams, primenantiems išprotėjusio ir visiškai negabaus dailininko fantazijos sukurtus monstrus. Etalonas – belangėje sėdinčio H.Daktaro namas Užliedžiuose, netoli Kauno. Tarifas jam turėtų būti ne mažiau kaip 50 proc.
Jei beskonybės mokestis pasiteisintų, ateityje jį būtų galima taikyti ir plačiau – ne vien NT srityje. Ar reikėtų juo apkrauti nešiojančius basutes su kojinėmis, dar ginčytina.
Bet vieno vaisiaus vardu pasivadinusios leidyklos leidžiamas knygas su kičiniais viršeliais galima apmokestinti iš karto.
Toliau sektų besotystės mokestis, skirtas verslo sektoriui. Didžioji dalis įmonių jo tikrai nemokėtų, nes būtų atleidžiamos kaip sukūrusios deramas darbo sąlygas, mokančios padorius atlyginimus, remiančios sportą, kultūrą ir panašiai, taip pat nutraukusios visus santykius su Rusija ir Baltarusija. Likusioms turėtų būti taikomas mažiausiai 10 proc. tarifas nuo metinės apyvartos.
Pavyzdinis šio mokesčio mokėtojas turėtų būti Kauno meras V.Matijošaitis su visa šeima ir krabų skonio lazdelėmis.
Juk ne kas kita kaip besotystė trukdo jam atsikratyti dešimtis milijonų eurų per metus pelną duodančios gamyklos Rusijoje. Per pusantrų metų ir daug stambesni Vakarų verslai sugebėjo išsinešdinti iš tos valstybės, o va šaunusis meras pusvelčiui aukso kiaušinius dedančios žąsies niekaip nenori parduoti.
Ir pagaliau priartėjome prie dar vieno mokesčio, kuris galėtų būti taikomas labai plačiai, – beprasmybės. Pavyzdžiui, jį mokėtų kokie du trečdaliai socialinių tinklų veikėjų, dar vadinamų influenceriais. Aprašei, ką valgei, ką gėrei, kaip sėkmingai išsituštinai, – pervesk kokius 50 eurų į biudžetą.
Žiniasklaida, dauginanti tokių herojų sekamas istorijas apie Maldyvus, sukneles arba šortus, skyrybas ir vaikų dalybas, taip pat turėtų mokėti. Tik gal taikant mažesnį tarifą, vis dėlto tai nėra pirminis šios beprasmybės šaltinis.
Beprasmybės mokestį kai kuriais atvejais derėtų taikyti Kalbos komisijai, Kalbos inspekcijai ir net pavieniams kalbininkams, kai jie mėgina brukti sveiku protu nesuvokiamas taisykles ar naujadarus, kurie iš tiesų yra bjauradarai.
Juk visi prisimena, kad monitorių buvo siūlyta pavadinti net ir vaizduokliu. Už tokius išradimus, kaip ir už Vilniaus savivaldybės brukamas dainyklas, tektų susimokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.
Specialus tarifas turi būti taikomas Seimo nariams, siūlantiems įstatymu įteisinti įvairiausias nesąmones, kad ir alaus pardavimą degalinėse.
O jau tiems niekam, išskyrus laiptinės kaimynus, nežinomiems piliečiams, susirengusiems į Seimą ar juolab prezidento postą ir surinkusiems 0,0 (tolesnė skaičių seka nebesvarbi) procento balsų, būtų pritaikyta atgaline data galiojanti beprasmybės rinkliava. Ir tokia, kad maža nepasirodytų.
Idėjų gali būti ir daugiau. Siūlykite. Tarkimės. Juk prieš kiekvieną mokesčių reformą būtinas „dialogas su socialiniais partneriais“.
