77 metų JAV ekonomistė yra vos trečioji moteris, pelniusi Nobelio ekonomikos premiją, kurią 1969 metais įsteigė Švedijos centrinis bankas.
Negana to, ji yra pirmoji, kuri šį įvertinimą gavo viena.
Anksčiau jį gavusios Elinor Ostrom (tai nutiko 2009 m.) bei Esthler Duflo (2019 m.) buvo pagerbtos kartu su kitais kolegomis.
Niujorke gimusi Harvardo universiteto profesorė jau seniai tyrinėja moterų vaidmenį darbo rinkoje. Kaip teigė Nobelio premijos komitetas, jos darbai atskleidžia priežastis, kodėl vis dar egzistuoja didelis darbo užmokesčio atotrūkis tarp lyčių.
C.Goldin tam net sugalvojo naują terminą – godus darbas. Tai toks darbas, kuris ryte ryja darbuotojų laiką ir jėgas, nes jiems tenka arti viršvalandžius, nors ir už gerokai didesnį, nei įprasta, atlyginimą.
„Darbai, kuriems reikia daug laiko ir kurie vargu ar leidžia atlikti juos lanksčiai, ypač gerai apmokami.
Jei žmogus dirba 70 valandų per savaitę ir gauna dvigubai didesnį valandinį atlygį nei tas, kuris dirba perpus trumpiau, tai jau yra godaus darbo pavyzdys“, – „Harvard Business Review“ dar 2021 metais pasakojo mokslininkė.
Pateikiame kai kurias pokalbio su ja ištraukas.
– Kokios yra kitos vadinamojo godaus darbo ypatybės?
– Tai darbas, už kurį mokama neproporcingai daug, nes žmogus dirba ilgiau arba mažiau kontroliuoja savo darbo laiką.
Būna, kad klientas skambina 23 valandą arba vadovas reikalauja kokiam nors projektui paaukoti atostogų dieną.
Kompanija mano, kad už tokį darbą reikia mokėti papildomai.
Yra ir norinčiųjų dirbti už tokį atlyginimą, tad veikia pasiūlos ir paklausos santykiai.
Tačiau kai kuriems darbuotojams (dažniau moterims) papildoma kompensacija nėra pakankama paskata aukoti savo ar šeimos laiką. Kiti (dažniausiai vyrai) su tuo sutinka.
Būtent dėl to moterys renkasi ne tokį įtemptą grafiką siūlančias įmones arba atsisako karjeros.
Mano tyrimai rodo, kad jos dirba mažiau laiko reikalaujančius darbus. Antai neproporcingai daug moterų yra tarp dėstytojų, jos dirba mažesnėse advokatų ar apskaitos kontorose negu vyrai, renkasi, pavyzdžiui, žmogiškųjų išteklių specialisto vietas, nes tam tiesiog reikia paaukoti mažiau laiko, nei turi skirti, tarkime, investicijų bankininkas.
– Kas lėmė tokią situaciją?
– Pajamų nelygybė, kuri pradėjo didėti dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje ir nuo to laiko toliau augo. Kai aukštesnėje pozicijoje esantis darbuotojas uždirba gerokai daugiau nei žemesnėje, pastarasis, suprantama, nori kopti karjeros laiptais.
Tose kompanijose, kurios labiausiai orientuotos į klientus, ir atsiranda vadinamasis godus darbas.
Juk ten reikia arba trauktis, arba kilti aukštyn – tapti partneriu, nuolat eiti vis svarbesnes pareigas.
– Bet taip tikriausiai vyksta ne visur?
– Kai kuriose srityse pokyčiai būna organiški.
Antai anksčiau daugelis vaistininkų patys buvo vaistinių savininkai. Jei verslas eidavosi gerai, jie samdydavo padėjėjus, tačiau šie uždirbdavo daug mažiau negu šeimininkas, nes jis prisiima visą riziką, turi skirti daugiau laiko.
Ilgainiui nepriklausomas vaistines pakeitė jų tinklai.
Vėliau buvo standartizuota nemažai vaistų, įdiegta daugybė informacinių technologijų, tačiau tai taupo ir laiko, ir išteklių.
Rezultatas toks, kad šiuo metu valandinis užmokesčio skirtumas farmacijos pramonėje yra vienas mažiausių, palyginti su kitais sektoriais, o daugelis vaistininkų gali atitinkamu karjeros metu dirbti net ne visą darbo dieną.
– Kaip lankstumas atsiliepia lyčių lygybei darbe?
– Jei galima su klientu iš Tokijo ar Pekino susiderėti net neįlipus į lėktuvą, o vakarienę valgyti su šeima, tikėtina, jog tokį darbą kur kas dažniau gali rinktis ir moterys. Darbo valandų skaičius gali išlikti toks pat, svarbiausia, kad darbuotojas įgytų galimybę kontroliuoti savo laiką.
Būtų puiku, jei ekonominė nelygybė stebuklingai sumažėtų, bet artimiausiu metu to nenutiks.
Tačiau yra ir kitų būdų, ypač jei kalbama apie vaikus. Pavyzdžiui, jų priežiūrai skiriamos subsidijos. Švedija tai daro, ir ten vyrų ir moterų pajamų nelygybė daug mažesnė nei Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Parengta pagal „Manager-Magazin.de“.
Algų skirtumai – ne visur vienodi
2021 metų duomenimis, Europos Sąjungoje vyrų darbo užmokestis vidutiniškai buvo 12,7 proc. didesnis nei moterų.
Didžiausi skirtumai buvo užfiksuoti Estijoje (20,5 proc.), Austrijoje (18,8 proc.) ir Vokietijoje (17,6 proc.).
Mažiausi – Rumunijoje (3,6 proc.), Slovėnijoje (3,8 proc.) ir Lenkijoje (4,5 proc.), o Liuksemburge jokio skirtumo išvis nebuvo.
„Sodros“ duomenimis, pernai visą mėnesį dirbusių moterų pajamos vidutiniškai siekė 1697 eurus neatskaičius mokesčių, o vyrų pajamos buvo 1927 eurai. Skirtumas – 13,6 proc.
Didesnis atotrūkis tarp darbo pajamų – 15,9 proc. – susidarė nebiudžetiniame sektoriuje.
Biudžetiniame sektoriuje atotrūkis sumažėjo nuo 10,5 proc. 2021-aisiais iki 10,2 proc. 2022 metais. Biudžetiniame sektoriuje moterys sudaro 74 proc. visų apdraustųjų, o nebiudžetiniame – 46 proc.
