Šalyje siaučiant didžiulį pabrangimą atnešusiai infliacijai, tokiai vienišai mamai ar tėčiui per mėnesį valstybė atseikėja tik 88,20 euro vadinamųjų „alimentų“. Už tokią sumą vaiko neišmaitinsi, ką jau kalbėti apie investicijas į teisininkų paslaugas, viliantis, kad jie padės gaudyti nuo atsakomybės bėgantį „donorą“.
Statistika sako, kad vien nuo 2008-ųjų iki 2017-ųjų Vaikų išlaikymo fondas, skirdamas kad ir simbolinę mėnesinę paramą, padėjo 55 tūkst. mūsų šalies vaikų, kurių tėčiai nėra linkę prisidėti prie jų išlaikymo.
Šiuo metu kiekvieną mėnesį išmokas gauna apie 20 tūkst. vaikų. Gal už šių skaičių ir slypi tie, kurie namuose neturi kompiuterių ar interneto ir negalėjo būti sėkmingai ugdomi nuotoliniu būdu?
Graudi ir juokinga suma
„Ką galima vaikui nupirkti už 88,20 euro? Maisto mėnesiui – sunkiai...
Palyginimui – pietūs privatizuotoje mokyklos valgykloje kainuoja 3–5 eurus dienai. O jei vaikas lanko muzikos mokyklą ir ne namuose praleidžia visą dieną, vadinasi, maisto prireikia ir daugiau...
Bet augančiam žmogui, būsimam valstybės piliečiui, reikia ne tik valgyti. Kur dar rūbai, batai, mokymosi priemonės...“ – sako vaiką viena auginanti Raminta, kuriai juokingiausia, kad valstybė labiau rūpinasi daugiavaikėmis šeimomis nei vienišais tėvais.
Tarkim, jei šeima augina tris vaikus, valstybė juos užjaučia ir kas mėnesį kiekvienam šalies vaikui skiriamus vadinamuosius „vaiko pinigus“ nuo 85,75 euro pakelia iki 100 eurų per mėnesį.
Kokias perspektyvas turi mūsų minima mama? Dirbti per du darbus ir mažai matyti vaiką, o gal nedirbti ir imti pašalpas? Beje, paprašius pagalbos, moters apskambinti valdininkai nepamiršo priminti, kad reikėtų ieškoti vaiko tėvo ir jį sodinti į kalėjimą už alimentų nemokėjimą...
Kad istorija neliktų nutylėta: pasakykime, kad tas „tėtis“ sėkmingai gyvena iš savo nelegalaus darbo... Nors teismo priteista gerokai didesnė parama vaikui, o vaiko motinai jis skolingas daugiau nei dešimt tūkstančių eurų.
Šis tėvas alimentų nemoka jau dešimt metų... Niekada net nepaskambino ir nesiuntė dovanų. Nors niekada vaiku nesirūpino ir nepadėjo, leisti pakeisti vaiko pavardę nesutinka, o tai galima padaryti tik su tėvo leidimu.
„Paradoksas ar ne? Gal ne, Lietuva juk teisinė valstybė. Žino, kaip geriau“, – ironizuoja savo vaikui tėvą ir motiną atstojanti Raminta.
Grįžta tik 4 procentai
Sprendžiant šią problemą dar 2008 m. buvo sukurtas Vaikų išlaikymo fondas, kurio pareigas 2017 m. gruodžio 31 d. perėmė „Sodra“.
2020 m. statistika: apie 144 mln. eurų skola (tiek išmokų išmokėta tėvų neišlaikomiems vaikams ir nesusigrąžinta), 1,2 mln. eurų permoka (nepagrįstai išmokėtos išmokos vaikams, prie kurių išlaikymo tėvai, kaip paaiškėja, prisideda); 37 660 skolininkų, 54 341 paramą gaunantis vaikas.
Kasmet Lietuvoje ir užsienyje ieškoma 37 tūkst. skolininkų.
Sudarytos sutartys dėl skolos sumokėjimo dalimis – 894 sprendimai, t. y. 2,5 mln. eurų. Išieškoma tik apie 4 proc. už skolininkus valstybės sumokėtų išmokų vaikams.
Deja, niekas nerinko statistikos, kokia dalis atskirai gyvenančių tėvų vengia pareigos išlaikyti savo atžalas, tačiau dar Vaikų išlaikymo fondas skelbė duomenis, kad iš visų pareiškėjų, kurie kreipėsi į fondą dėl išmokos, apie 7 proc. buvo vyrai ir 93 proc. – moterys.
Moki? Mokėk daugiau!
Vaikų išlaikymo išmokų įstatymu užtikrinama vaiko teisė į socialinę apsaugą ir valstybės įsipareigojimas suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.
Nuo 2023 m. sausio 1 d. „Sodros“ išmokos padidėjo keliais varganais eurais ir dabar siekia 88,2 euro per mėnesį. Tiek galima tikėtis, jei likote su vaiku ar keliais vienas, o dingusi antra pusė geranoriškai nesutinka susimokėti ir antstolių įsikišimo nebijo (tai dažniausiai reiškia, kad dirba nelegaliai, nevengia išgerti, sukaupto turto neturi).
Kokie užaugs būsimos gerovės valstybės kūrėjai investuojant į juos 88,20 euro per mėnesį?
Viskas radikaliai keistųsi, jei buvęs sutuoktinis ar sutuoktinė (juk su vaikais kartais lieka ir tėčiai) būtų mokus.
2023 m. MMA „į rankas“ – apie 633 eurai, taigi už kiekvieną vaiką kiekvienas iš tėvų turi mokėti maždaug po 317 eurų.
Vaikų išlaikymo fondas Lietuvoje buvo sukurtas pagal Latvijos pavyzdį, tačiau ir ten išieškomų skolų procentas nėra itin didelis. Turėdami gana griežtą antstolių išieškojimo sistemą ir netgi ribodami valstybės paslaugų prieinamumą, tarp jų ir laikiną vairuotojo pažymėjimo atėmimą, jie išieško tik apie 11 proc. Vaikų išlaikymo fondo skolininkų. Gana nedidelė suma grįžta į valstybės biudžetą.
Skundė penkis kartus
Anot teisininko Jurijaus Martinaičio, problema išties yra jautri, tačiau dažnai vienišos mamos ar tėčiai neišnaudoja visų galimybių priversti piktybinius „donorus“ prisidėti prie vaikų išlaikymo.
„Donorais vadinu biologinius tėvus, kurie neprisiima atsakomybės ir visais įmanomais būdais vengia savo pareigų vykdymo vaikų atžvilgiu. Tuo atveju, jei donoras turi neoficialų pajamų šaltinį, tačiau piktybiškai vengia pareigos išlaikyti atžalą, jam būtų galima kelti baudžiamąją bylą LR BK 245 straipsnio pagrindu, kuris numato atsakomybę už teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, nevykdymą.
Baudžiamajame kodekse už šį baudžiamąjį nusižengimą numatyti viešieji darbai arba bauda, laisvės apribojimas arba areštas.
Valstybė garantuoja pirminę ir antrinę teisinę pagalbą mažas pajamas turintiesiems, todėl advokato paslaugos rengiant pareiškimus policijai ar prokuratūrai bei atstovavimas sunkiai gyvenantiesiems nekainuoja.
Blogesnė situacija yra su visiškai degradavusiais asmenimis, kurie dėl įvairių priežasčių dirbti negali. Tokių asmenų elgesio areštas nepakeis. Ką tikrai turėtų ir galėtų padaryti Vyriausybė – tai reikalauti iš prokuratūros ir teismų atsakingesnio požiūrio į LR BK 245 straipsnyje numatytus nusižengimus.
Ne paslaptis, kad policija / prokuratūra itin vangiai kelia bylas vaikų išlaikymo nemokantiesiems. Minėtos institucijos nelaiko šių pažeidimų rimtais, jų dėmesio vertais nusižengimais. Teisėsauga dėl savo darbo specifikos nesugeba užjausti vienišų tėvų ir nesupranta kaip jiems sudėtinga išgyventi. Ydingą institucijų požiūrį į šią problematiką pakeisti gali ir privalo Teisingumo ministerija“, – sako J. Martinaitis.
„Iš savo kaip teisininko patirties galiu pasakyti, kad iškelti baudžiamąją bylą už vengimą vykdyti teismo sprendimą yra ypač sudėtinga. Vienoje byloje teko penkis kartus skųsti prokuratūros atsisakymą kelti baudžiamąją bylą. Prokuratūra visais įmanomais būdais bandė pateisinti „donorą“. Kiekvieną kartą teko įkalbinėti klientę, kad nepasiduotų ir nenuleistų rankų.
Man ši byla kainavo daugybę pastangų, bet galiausiai mums pavyko priversti „donorą“ įvykdyti sprendimą ir padėti savo atžaloms. Taip neturėtų būti, nes prokuratūra privalo padėti žmonėms, o ne trukdyti. Todėl esu tikras, kad be valstybės ryžtingos politikos šiuo klausimu nieko nebus“, – teigė J. Martinaitis.
