„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ apie tai diskutavo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė, Lietuvos banko Grynųjų pinigų departamento Politikos, emisijos ir kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Edita Lisinskaitė, kainas stebinčio „Pricer.lt“ portalo vadovas Arūnas Vizickas, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovė Rūta Vainienė.
Lietuvos banko atstovė aiškino, kad 1 ir 2 ct monetos – vienkartinės. Nors prekybos vietos šias monetas atiduoda kaip grąžą, didžioji dalis gyventojų jas praranda: pameta, kaupia mašinų durelėse ar kelnėse bei palieka gulėti taupyklėse.
Kaip elgsis prekybininkai?
„Išeina taip, kad nuo euro įvedimo monetų, kaip visa visuomenė, esame išmėtę už daugiau nei 2 mln. eurų vertės – tai yra kaip 11 traukinių vagonų. Monetų nekalti mes negalime, nes Lietuvos banko funkcija yra užtikrinti pinigų kiekio poreikį rinkai ir gyventojams.
Į mus, Lietuvos banką, kreipiasi prekybininkai ir sako: mums šiandien reikia smulkių monetų tiek vienetų, dešimt eurų banknotų tiek – mes turime jiems atiduoti, kad jie galėtų vykdyti veiklą ir atiduoti grąžą“, – aiškino E.Lisinskaitė.
Į rinką kitų monetų grįžta apie 70 proc., o 1 ir 2 ct – 30 proc. Kyla klausimas: tai kur jos yra?
Išleisti ar neišleisti į apyvartą monetas, teisiškai sprendžia Europos Komisija, todėl Lietuvos bankas dėl to nieko padaryti negali.
Tačiau, anot Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkės Ingos Ruginienės, argumentai skamba neapibrėžtai ir nepakankamai rimtai.
„Priklauso, kas tu esi ir kiek tu uždirbi. Jei uždirbi 3000 tūkst. per mėnesį, gal 1 ir 2 ct nelabai vertini. Bet jeigu tu per mėnesį uždirbi 600 eurų arba dar mažiau, tai 1 ir 2 ct turi visiškai kitokią vertę“, – aiškino ji.
Taip pat kėlė klausimą, kodėl yra diferenciacija: jei moki grynais – galutinė suma bus apvalinama, jei banko kortele – neapvalinama.
„Jaučiama tendencija, kad mane, kaip vartotoją ar didžiąją dalį gyventojų, sąmoningai ar nesąmoningai Lietuvos bankas stumia tapti bankų klientais: laikyti pinigus kortelėje ir mokėti elektroniniais pinigais“, – tęsė ji.
Tačiau E.Lisinskaitė, atsakydama, į šį klausimą, pabrėžė – tokiu atveju sudaroma dar didesnė laisvė rinktis. Jei pirkėjas mato, kad bendra krepšelio suma bus apvalinama į jam palankesnę pusę, jis gali mokėti grynaisiais, jei atvirkščiai – gali pasirinkti mokėti banko kortele.
„Kodėl 1 ar 2 centai turi likti kažkieno kito kišenėje, bet ne mano?“ – toliau klausė I.Ruginienė.
I.Ruginienė pridūrė, kad toks pokytis neigiamai paveiktų socialiai jautrias visuomenės grupes: uždirbančius mažesnes pajamas, gyvenančius kaime, regione ar tuos pačius pensininkus.
Lietuvos banko atstovė patikino, kad nesąžiningumo apraiškų nėra, o prekybininkai pastaruoju metu kainas kėlė ne šiaip sau – veikė infliacija, žaliavų kainos, energetikos kainos, pasiūlos ir paklausos dėsniai.
„Kodėl mes sakome, kad prekybininkai iškart puls skaičiuoti kiekvieno produkto kainą ir nustatys, kad bendra krepšelio suma bus apvalinama į jiems naudingą pusę?“, – kalbėjo ji, pridurdama, kad rinkoje veikia ir konkurencija.
Atstovė atkreipė dėmesį, kad kitų valstybių patirtis, kur bendros krepšelio sumos apvalinamos, rodo, kad kainos nesikeitė: prekybininkai kainų nedidino ir infliacijai poveikio taip pat nebuvo.
Visgi I.Rugininės tai neįtikino – pasak jos, atrodo, kad gyvename skirtingose realybėse. Ji mano, kad pats pirkėjas turi turėti pasirinkimą, kaip mokėti.
„Paprastas pavyzdys: ateinu, matau cukiniją – 0,99 euro, kad ir turguje, nebūtinai reikia imti prekybos centrą. Ji nesveriama, kaina už vienetą – jūs galvojate, kad tiek 99 euro centai taip ir liks? Aš noriu prasklaidyti jūsų teorinius skaičiavimus – greičiausiai, kad neliks, o ji kainuos eurą ar eurą ir penkis centus, išvengiant 1 ar 2 ct“, – pavyzdį pateikė pašnekovė.
E.Lisinskaitė patikino – nėra žinoma, kaip pasielgs prekybininkai: ar kainos didės, ar kaip tik keliais centais mažės.
Baiminasi nesusipratimų prie kasų
A.Vizicko manymu, šis klausimas yra reikšmingas ir galbūt turinio prasme net prilygsta perėjimui nuo lito prie euro. Lietuvos banko argumentai taip pat neįtikina.
„Kai mes atsisakome cento, tai ne už kalnų laikas, kai mes atsisakysime euro, po to penkių ir dešimties. Yra šalių, kur mes turime hiperinfliaciją ir žmonės ten jau atsiskaitinėja ne banknotu, o banknotų puokštėmis“, – teigė radijo laidos dalyvis.
Taip pat reikia turėti omenyje, kad kalbame apie centą, bet jei paimtume operacijų kiekį, mes jau kalbame apie milijonus. Ką gali padaryti verslininkas, kad neprarastų sumų? Jis gali suapvalinti kiekvienos prekės kainas taip, kad viskas būtų jo naudai ir tada nebus gaila atiduoti euro centą, kurį reikėtų atiduoti pirkėjai, kai bus apvalinama bendra krepšelio suma.
Vartotojas galimai tokiu atveju prarastų ne kelis centus, o dešimtis centų.
Pašnekovo manymu, taip pat yra ir kitas aspektas. „Jei sakome, kad gryni pinigai yra per brangu, tada galbūt reikia pripažinti, kad ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos centrinių bankų piniginė politika yra neteisinga – tiek devalvavosi, kad pagaminti pinigą yra brangiau nei jo vertė“
Jei norima sumažinti grynųjų cirkuliaciją rinkoje, tuomet turėtų būti skatinama skaitmeninių pinigų apyvarta ir teikiama nauda. „Šiandien dienai kiekviena skaitmeninė operacija prekybininkams yra papildomi procentai nuo pardavimo“, -
Anot jo, tyrimai rodo, kad grynaisiais naudojasi socialiai pažeidžiami žmonės. „Visos tos neteisybės galutiniame rezultate gali pagimdyti protestą, ką mes dabar matome su plastikiniais maišeliais prekybos tinkluose, kuriuos paėmė ir apmokestino. Tie maišeliai jau yra įskaičiuoti į produkto kainą, bulvių, obuolių kainą. Dabar turime sumokėti papildomai 1 euro centą neva už ekologiją. Bet tas vienas euro centas niekaip neprisideda prie ekologijos – jis tiesiog nusėda prekybininkų kišenėje.
Žmonės priešinasi: arba perka palaidus produktus, arba eina ima kitus maišelius, pavyzdžiui, skirtus kepiniams.
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovė Rūta Vainienė teigė, kad suprantamas valstybės požiūris į tai, kodėl jie ketinama atsisakyti 1 ir 2 euro centų.
„Tačiau manome, kad pradžioje reikėtų nudirbti labai didelį aiškinamąjį darbą su gyventojais, nes eurus naudoja kiekvienas Lietuvos gyventojas: nuo pačio mažiausio iki pačio vyriausio ir kiekvieną jį turėtų pasiekti visiškas aiškumas, kaip bus.
Dabar klausau ir viešojoje erdvėje jau girdžiu įvairiausių sąmokslo teorijų: tai čia kainos didės, tai čia nauda prekybininkams“, – kalbėjo R.Vainienė.
„Įsivaizduokite, ateina žmogus, perka prekių už 1,23 euro ir turi 1,23 euro. Ir jam sako: „Ne. Tu turi mokėti 1,25 euro“, – pateikė pavyzdį pašnekovė. Tokios situacijos turėtų būti išaiškintos visiems gyventojams, kad kasininkai nevargtų ir nesusidarytų eilės dėl neaiškumų.
Anot jos, reikėtų to neįgyvendinti, jei tik žmonės galvoja, kad už tokio sprendimo slypi klasta. Tam turi pritarti didžioji dalis visuomenės.
„Mes nesiūlome, nesiprašome ir pradžioje net nenorime“, – pridūrė ji.
„Nenorime būti vėl ir vėl atsakingi už visas nepadarytas nuodėmes ir klaidas. Jei klaidas kas ir daro, tai tie, kurie priima sprendimus, kurie nėra subrandinti, paruošti, atidirbti taip, kad visiems būtų aišku ir suprantama“, – sakė R.Vainienė.
