Pradėjo investuoti dar būdamas mokiniu
T.Marčiulaitis investavimo kelionę pradėjo dar mokykloje, būdamas 14 metų.
„Viskas prasidėjo nuo žaidimo per ekonomikos pamokas, tada investavome virtualius pinigus. Pamenu, kaip Aušra Maldeikienė per pamoką sakė: įsijunkite šitą, spauskite šitą, o dabar visi žaisime, kas uždirbs daugiausia, gaus A.Maldeikienės įsteigtą prizą – 100 litų.
O aš augau tokioje aplinkoje, mokykloje, kurioje visi labai norėjo laimėti, būti pirmiausi, gudriausi, geriausi, tad azarto buvo daug. Vėliau supratau, kad investavimas mane apskritai domina, tad viskas įvyko natūraliai.
Pradėjau investuoti į Baltijos šalių, Lietuvos įmonių akcijas, tarp jų buvo ir „Invalda INVL“, „Vilniaus baldai“, „Vilniaus degtinė“. Vietinėje biržoje buvo daug ko“, – prisiminė pašnekovas.
Tačiau kiek, būdamas mokiniu, gali suprasti?
„Praktiškai nieko ir nesupranti, tiesiog perki, žiūri, kas bus, – nusijuokė T.Marčiulaitis. – Žinoma, svarsčiau, kurias akcijas geriau pirkti, bet visa tai buvo tik baziniame lygmenyje. Dabar to net analize pavadinti negalėčiau, ji buvo beviltiška, nors tuo metu savo analize labai pasitikėjau, ji mane ir įtraukė.“
Galima pagalvoti, kad menkai ką nutuokiant investuoti rizikinga ir daug pinigų buvo tiesiog „sudeginti“, bet T.Marčiulaitis neigia – akcijų rinkose prarasti pinigus gana sudėtinga.
„Reikėtų dar pasistengti rasti tokią įmonę, kuri per trumpą laiką bankrutuotų. Pavyzdžiui, net jei „Maximai“ pasidarytų blogai, iki to laiko, kol ji bankrutuotų, praeitų nemažas laikotarpis. Tad sudeginti pinigus sudėtinga.
Nors, aišku, daugelis pradeda investuoti vėliau, tarkime, sulaukę 45 metų, o tada, pamatę, kad jiems iki pensijos liko nebe daug, nori pasivyti ir imasi rizikingesnių sprendimų. Bet investavimas yra ilgalaikis ir nuobodus procesas, per metus uždirbama nedaug, bet po 20–30 metų tos sumos jau tampa didelėmis.
Dabar apskritai daugelis nori užsidirbti daug pinigų ir greitai, nusipirkti gerą automobilį, didelį namą ir džiaugtis. Bet tada tai jau tampa kazino, o nebe investavimu. Finansų rinkose galima žaisti, užsiimti spekuliacija, bet tai turi daryti profesionalai, tam reikia daug žinių, vidutiniam žmogui to nereikia, bet jis nori tai daryti. Čia ir atsiranda problema“, – pasakojo T.Marčiulaitis.
Sukaupti milijoną nebėra taip nerealu
T.Marčiulaitis mano, kad daugelis žmonių turėtų tapti pasyviais investuotojais, kiekvieną mėnesį apie 15 proc. savo pajamų skirti investavimui.
Jo vertinimu, pasirinkus tam tikrą investiciją, esant vidutinei rizikai, normali grąža yra apie 10 proc. per metus. Tokį rezultatą gali pasiekti kiekvienas asmuo, neturintis ekspertinių žinių.
Žinoma, neverta tikėtis, kad procentai visada palaipsniui tik kils, gali nutikti taip, kad akcijos kris 30 proc. ir prireiks dvejų trejų metų, kol vėl pakils. Visgi ilgalaikėje perspektyvoje asmenys bet kuriuo atveju turėtų uždirbti.
„Jeigu gerai atsimenu, per paskutinius 100 metų nebuvo tokio laikotarpio, kada žmogus, investavęs ir išlaikęs investicijas apie 20 metų, galų gale atsirastų minuse“, – teigė jis.
Be to, jo akimis, Lietuva vis turtingėja ir, jei seniau 0,5 mln. eurų būdavo labai dideli pinigai, šiuo metu taip nebėra, vis daugiau žmonių tokias sumas turi. Eksperto skaičiavimais, jeigu vyras ir žmona gyvena kartu, abu turi neblogus darbus, gauna apie 5–6 tūkst. eurų atlyginimą po mokesčių ir dalį pinigų investuoja, likusius leidžia pagal galimybes, o ne norus, neištaško pinigų brangiems automobiliams ar kitiems pirkiniams, sulaukę 50 metų jau gali išvysti sukauptus 0,5 mln. eurų.
„Jei net nuo 22 iki 55 metų į fondus žmogus investuos vidutiniškai po 300 eurų per mėnesį, pradėti galima nuo mažesnės sumos, o vėliau ją auginti, bus sukaupti apie 0,5–1 mln. eurų. Toks variantas yra standartinis, įprastas JAV ir Europoje.
Tai nebėra nerealu, jei tai nusprendi daryti būdamas jaunas, tai – tik nusiteikimo klausimas. Žinoma, jeigu būdamas 50 metų tai sugalvoji, o iki tol niekada šia linkme nejudėjai, bus sudėtingiau“, – sakė T.Marčiulaitis.
Nemato priežasties, kodėl reikėtų investuoti į NT
O investuoti galima į daugelį dalykų, net į automobilius. Jis yra skaičiavęs, jog 1960 m. už 15–20 tūkst. tam tikrą „Mercedes“ automobilį nusipirkęs asmuo dabar jį galėtų parduoti už 1,5 mln. Visgi toks investavimas yra labai nišinė sritis, tad norintiems sukti šia investavimo kryptimi vertėtų turėti nemenkai žinių.
Tačiau nemažai gyventojų apskritai nedrįsta investuoti, jiems gali iškilti daug klausimų, pavyzdžiui, net kokios įmonės akcijas rinktis. O tokiu atveju, pasak T.Marčiulaičio, galima pasvarstyti apie fondus, kurie gautus pinigus investuoja į šimtus ar tūkstančius didžiausių pasaulio įmonių, tada tikimybė susidurti su bankrutuojančia bendrove sumenksta iki minimumo.
Galima investuoti ir į jaunas įmones, startuolius, tačiau tam jau reikės ženklesnių sumų, galbūt kelių ar net keliolikos milijonų eurų. Taip pat galima kurti ir savo verslą.
„Verslas yra būdas greičiausiai užsidirbti daug pinigų. Kito tokio būdo nežinau, – pripažino T.Marčiulaitis ir paminėjo. – Bet sugalvoti, kokį verslą vystyti, yra lengvoji dalis, o visa tai įgyvendinti – čia jau yra sudėtinga. Dažnai žmonės užstringa būtent prie įgyvendinimo punkto.“
Visgi lietuviams turbūt patraukliausia investicija išlieka nekilnojamasis turtas (NT), nors T.Marčiulaitis teigė nematantis jokios priežasties, kodėl šiuo metu reikėtų į tai investuoti. Jis pats net pardavė būstą, kuriame gyveno, gautus pinigus investavo ir šiuo metu butą nuomojasi.
„Nematau, kodėl reikėtų investuoti į NT. Dabar paskolos yra brangios, o nuoma pigi, taip sakau dėl to, kad finansuose viskas skaičiuojama procentais per metus ir iš vidutinio buto nuomos galima tikėtis apie 5 proc. grąžos iki sąnaudų apskaičiavimo, reali grąža siekia tik 3–5 proc.
Bet kai iš indėlių galima gauti 4 proc. ir niekas naktį nepaskambins sakydamas, kad tualetas neveikia, šiuo metu, manau, net indėlis yra geresnis pasirinkimas nei butas“, – įvertino investuotojas.
Parduodamas butą jis įžvelgė ir daugiau trūkumų – susidūrė su itin sudėtingais dokumentų pildymo pančiais.
„Visas popierizmas buvo sudėtingas, o kai turiu akcijų ir kažkuriuo metu noriu pinigus pasiimti, tiesiog paspaudžiu mygtuką ir per 3 dienas pinigai, gauti už rinkos kainą parduotas akcijas, įkrenta į mano sąskaitą. Mane toks likvidumas labai džiugina.
Bet suprantu ir žmones, kuriems patinka turėti realų turtą, gauti pinigus kiekvieną mėnesį, tai jiems atrodo psichologiškai saugu“, – kalbėjo T.Marčiulaitis.
Buksuojame dėl praeities spragų
Nepaisant gerėjančio finansinio raštingumo ir didėjančių investavimo galimybių, lietuviai šioje srityje vis dar nedrąsūs. Pašnekovas tiki, kad taip buksuojame dėl praeities spragų.
„Reikia suprasti, kad mano karta yra pirmoji nepriklausomybės karta, aš džiaugiuosi, kad mes kalbėjome apie finansų rinkas, investavimą, ekonomiką. Bet vidutinis žmogus, gyvenęs dar Sovietų Sąjungoje, neturėjo ir neturi jokio supratimo apie tokias finansų sritis, tad jie ateities kartoms negalėjo perduoti tokių žinių.
Todėl Lietuvoje ir turėjome tokį uždelsimą, kai kiekvienuose namuose atsirado televizorius, kai atsirado „Youtube“, tada gyventojai pradėjo daugiau suprasti apie finansus. Dabar investavimas tarp jaunų žmonių yra populiarus, finansinis raštingumas akivaizdžiai auga“, – įvertino situaciją T.Marčiulaitis.
