„Išsirinkite, atvešime patalynę tokio dydžio, kokio tik reikia“, – tai buvo seniai, dar prieš 2008–2012-ųjų krizę, kai moterys, dirbusios „Alytaus tekstilės“ įmonėje, algą iš bankrutuojančios įmonės gaudavo „natūra“ – gaminiais.
Jos veždavo paklodes, antklodžių bei pagalvių užvalkalus į įvairius miestus, užsukdavo į įvairias darbovietes, kad tik galėtų juos parduoti ir gauti grynųjų pinigų.
Visa tai nugrimzdo į užmarštį, tačiau pasikartojantys sunkmečiai vienas įmones ištrina iš rinkos, kitų sumažina gamybos apsukas, o visa tai kelia nerimą algadienių laukiantiems darbuotojams. Vėluojanti alga yra tarsi nelaukiamų pokyčių pranašas.
Nepavydėtina patirtis
Paskolų įmokos nelaukia, mokesčiai už komunalines paslaugas – taip pat. Tad kiekvienam darbuotojui, kad ir kur jis dirbtų – privataus kapitalo ar valstybinėse įmonėse, vėluojantis atlyginimas sukelia stresą.
Tokių situacijų vis dar pasitaiko. Pavyzdžiui, veiklą sustabdžiusios Kėdainių fosfatinių trąšų gamyklos darbuotojus buvo sukaustęs nerimas – gegužės mėnesio algos vėlavo. Įmonės administracija suskubo išplatinti informaciją, kad tokia padėtis susidarė pasikeitus laikinajam administratoriui.
„Bankai paprašė atnaujinti tam tikrus duomenis apie bendrovę, kad galėtų toliau teikti paslaugas. Vis dėlto kai kurie formalumai stringa. Todėl nenumatytai vėluoja mokėjimai darbuotojams“, – taip buvo aiškinama darbuotojams.
Prieš keletą metų subruzdimo dėl vėluojančių algų būta Pravieniškių pataisos namuose. Tąkart darbuotojų ginti stojusi profsąjunga teigė, kad chaosas kilo šios įstaigos buhalterijos funkcijas perdavus Nacionaliniam bendrųjų funkcijų centrui. Įtampa kilo, kai kiekvieną mėnesį vėluodavo atlyginimai, o atostog– pinigiai darbuotojus pasiekdavo vėliau, nei tai numato Darbo kodeksas.
Už darbą – pinigai
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) priminė – darbuotojų, pagal darbo sutartis dirbančių įmonėse, įstaigose ir organizacijose, darbo apmokėjimą reglamentuoja Darbo kodeksas.
Būtent Darbo kodekse nustatyta, kad darbo užmokestis – tai atlyginimas už darbą, kurį darbuotojas atlieka pagal darbo sutartį.
Siekdamas apsaugoti darbuotojų teisę laiku gauti teisingai apskaičiuotą darbo užmokestį Seimas Darbo kodekse įtvirtino privalomus reikalavimus, susijusius su atlyginimo išmokėjimo sąlygomis.
Darbo kodekso 139 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas reikalavimas už darbą sumokėti pinigais.
„Už atliktą darbą atlyginimas turi būti sumokamas pinigais. Tai reiškia, kad darbdavio ar kitų asmenų perduoti daiktai ar suteiktos paslaugos negali būti laikomi darbo užmokesčiu“, – paaiškino VDI Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Ieva Piličiauskaitė.
Darbo kodekso 140 str. 6 dalyje yra nurodytas ir kitas svarbus aspektas. Jame teigiama, kad, „įgyvendinant darbuotojų lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus, darbuotojo darbo užmokestis be diskriminavimo reiškia nediskriminacinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius pinigais arba natūra, kuriuos darbuotojas tiesiogiai ar netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą“.
Ši norma įpareigoja darbdavį visiems darbuotojams vienodai užtikrinti nepiniginį skatinimą, pavyzdžiui, sveikatos, gyvybės draudimą, naudojimąsi automobiliais ir kitokį.
Svarbu ir tai, kad joks kitas žmogus negali pasiimti pinigų, kuriuos uždirba konkretus darbuotojas.
Pasak I.Piličiauskaitės, Darbo kodeksas numato, kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą asmeninę sąskaitą.
„Vadinasi, darbo užmokestis negali būti pervedamas į darbuotojo šeimos nario ar jokio kito fizinio ar juridinio asmens sąskaitą. Įstatymų nustatyta tvarka išimtys daromos jūrininkams bei prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams, turintiems teisę dirbti Lietuvoje“, – paaiškino I.Piličiauskaitė.
Mokėjimo terminai
„Iki kurios mėnesio dienos turėčiau gauti atlyginimą? Ar bus mokamas ir avansas?“ – šie klausimai yra bene pirmieji, kuriuos vadovams užduoda į darbą priimti naujokai.
Teisės aktuose viskas yra tiksliai numatyta.
Pagal dabartinį reglamentavimą, darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo – kartą per mėnesį.
„Taigi tik darbuotojui prašant darbo užmokestis gali būti mokamas kartą per mėnesį, – paaiškino VDI Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė I.Piličiauskaitė. – Bet kuriuo atveju už darbą, atliktą per kalendorinį mėnesį, turi būti atsiskaitoma ne vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos. Visa tai yra aptarta Darbo kodekso 146 str. 1 dalyje.
Tuo atveju, jei darbo sutartyje nenumatyti kitokie darbo užmokesčio mokėjimo terminai, o darbdaviui nėra taikomos specialiosios teisės normos, nustatančios kitokius atsiskaitymo su darbuotojais terminus, darbdavys privalo laikytis minėtų Darbo kodekso reikalavimų.“
Savo ruožtu darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu arba elektroniniu būdu privalo darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę. Visa tai numato Darbo kodekso 148 str. 1 dalis.
Pasak I.Piličiauskaitės, atleidžiant darbuotoją visos su darbo santykiais susijusios išmokos jam išmokamos nutraukiant darbo sutartį – ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos. Tačiau šalys gali susitarti, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų.
„Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Tai numatyta Darbo kodekso 146 str. 2 dalyje“, – paaiškino I.Piličiauskaitė.
Anot jos, tokiais atvejais, jeigu iš darbo atleistam darbuotojui ne dėl jo kaltės darbo užmokestis ir kitos darbuotojui priklausančios išmokos neišmokamos laiku, darbdavys privalo mokėti netesybas.
Netesybų dydis apskaičiuojamas darbuotojo vidutinį darbo užmokestį dauginant iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių, t. y. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną darbdavys turi mokėti vidutinį darbo užmokestį. Vis dėlto minėtai darbdavio pareigai yra nustatytas 6 mėnesių apribojimas.
Už vėlavimą – delspinigiai
Darbo teisės skyriaus vedėja I.Piličiauskaitė priminė svarbų dalyką – praleidus Darbo kodekse ar darbo sutartyje nustatytą atlyginimo išmokėjimo terminą, už vėluojamą išmokėti algą darbuotojui priskaičiuojami delspinigiai.
Visa tai yra aptarta Darbo kodekso 147 str. 1 dalyje. Joje numatyta, kad tokiais atvejais, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui turi būti išmokami ir delspinigiai.
Jų dydį tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras – nuo 2023 m. vasario 1 dienos delspinigių dydis sudaro 0,1 procento.
Paprastai algos ima vėluoti įmonėse, kurių veikla trinka ir kurioms ima grėsti bankrotas.
„Delspinigių apskaičiavimas nutraukiamas, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti darbdaviui bankroto bylą, arba nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutaria įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos“, – paaiškino I.Piličiauskaitė.
Prašymai – darbo ginčų komisijai
- Darbuotojai, manydami, kad darbdaviai neįvykdė arba netinkamai įvykdė savo įsipareigojimus, susijusius su darbo užmokesčiu, arba netinkamai apskaičiavo su juo susijusias išmokas ar laiku jų nesumokėjo, turi galimybę inicijuoti individualų darbo ginčą.
- Į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privaloma kreiptis per tris mėnesius. Praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu.
- Jie turi teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją prašydami išieškoti neišmokėtą darbo užmokestį arba jo dalį, kitas su darbo santykiais susijusias pinigų sumas, pavyzdžiui, kompensaciją už nepanaudotas atostogas arba netesybas.
- Ginčai tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų netinkamo vykdymo arba jų nepaisymo nagrinėjami Darbo kodekso IV dalyje „Darbo ginčai“ nustatyta tvarka.
- Prašymai gali būti pateikiami raštu arba elektroniniu paštu, pasirašant elektroniniu parašu, darbo ginčų komisijai prie VDI teritorinio skyriaus, kurio teritorijoje yra darbuotojo darbovietė.
- Darbo ginčų komisija privalo prašymą išnagrinėti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos. Šios komisijos pirmininko motyvuotu sprendimu prašymo nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui.
Parengta bendradarbiaujant su Valstybine darbo inspekcija.
