Kita vertus, finansų specialistai sako, kad tiek lėšų pageidaujantys sukaupti lietuviai visiškai objektyviai vertina savo poreikius, jeigu sulaukę senatvės neketina skursti.
Juk dabartinės pensijos sudaro tik apie 43 proc. iki tol gautų pajamų, o ES rekomenduojama norma – bent 70–80 proc. Ekonomistai skaičiuoja, kad, sutaupius 136 tūkst. eurų, 20 metų – tai tikėtina vidutinė pensinio amžiaus sulaukusio asmens gyvenimo trukmė – kas mėnesį prie pensijos būtų galima prisidurti 570 eurų.
Žinoma, tai teorinis skaičiavimas, mat santaupos gali prarasti vertę, todėl ir rekomenduojama pasitelkti įvairias taupymo priemones, taip sumažinant galimą riziką.
Aišku, dabartinė investicinių fondų grąža, kai fiksuojamas ne augimas, o smukimas, galėjo nugąsdinti žmones. Vis dėlto finansų rinkų istorija patvirtina faktą, kad ilguoju laikotarpiu investavimas į vertybinius popierius duoda apčiuopiamos naudos.
Tad finansininkai rekomenduoja vis viena kas mėnesį, taigi nuosekliai, investuoti į fondus net tada, kai jų vienetų vertė smunka, nes tada pigiau nuperkamos akcijos, kurių kaina sparčiai pašoka atėjus geriems laikams.
Šis patarimas turbūt geriau tinka jaunesniems žmonėms, kurie rinkų kilimo gali laukti ir keletą metų.
Pensinio amžiaus sulaukusiems ar prie jo artėjantiems asmenims, jei jų santaupos ne tokio dydžio, kad leistų be vargo gyventi ir nuosmukio laikais, gal vertėtų būti atsargesniems ir laikyti pinigus saugesnėmis sąlygomis.
Be to, sunku pasakyti, koks bus infliacijos poveikis per ateinančius du dešimtmečius, todėl priedas prie pensijos, kuris šiandien atrodo žmones tenkinantis, ateityje gali būti ir per menkas, jeigu pensinės išmokos augtų menkai arba visai sustingtų senstant visuomenei ir stingant darbingų žmonių.
Bet čia jau žvelgiama į rizikas, kurios gali nutikti, jei lietuviai į pensiją išeitų susitaupę 136 tūkst. eurų, o realiai tokia suma daugumai žmonių – dar tik svajonė.
Skaičiavimai rodo, kad jei šiuo metu vidutinę šalies algą, kuri siekia apie 1,2 tūkst. eurų atskaičius mokesčius, gaunantis asmuo santaupoms kas mėnesį atidėtų 135 eurus, arba 11 proc., pajamų, per tris dešimtmečius jis sukauptų 136 tūkst. eurų.
Dabar dirbantiems žmonėms tai atrodo įgyvendinamas tikslas. Bet kol kas atidedama gerokai mažiau lėšų – vos 5 proc. žmonių sako skiriantys taupymui daugiau kaip 100 eurų kas mėnesį. Vidutiniškai lietuviai pasirengę sutaupyti 33 eurus per mėnesį.
Tai palyginti menka suma, bet vis viena ji gerokai didesnė – maždaug 20 proc., nei nustatyta ankstesnių metų tyrimais. Dar reikia atsižvelgti, jog žmonės antrus metus susiduria su pajamų augimą viršijančia infliacija. Gal būtent nerimas dėl ateities net ir pasunkėjus gyvenimui pastūmėja gyventojus daugiau taupyti.
INVL Investicijų valdymo ir gyvybės draudimo grupės užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje taupo 76 proc. gyventojų. Tai 4 proc. daugiau nei pernai, o lyginant su 2020 m. net 10 proc. padaugėjo taupančių žmonių.
Motyvus, kodėl žmonės neatideda ir mažos dalies pajamų santaupoms, nesunku nuspėti. Net 70 proc. netaupančių asmenų teigia, kad jie vos suduria galą su galu ir mėnesio pabaigoje visai nelieka pinigų. Apie 34 proc. apklaustųjų sako, kad neįstengia sumažinti išlaidų.
Bet ir šitaip netaupymą pateisinančių gyventojų per metus, nepaisant tebesitęsiančios rekordinės infliacijos ir pablogėjusių ekonominių prognozių, sumažėjo 6–8 proc., o sakančių, kad išvis nemato prasmės taupyti, dalis sumenko nuo 20 iki 11 procentų.
Negana to, žmonės ėmė mažiau pasikliauti artimais giminaičiais arba draugais. Pernai 11 proc. apklaustųjų buvo įsitikinę, kad kritiniu atveju jiems padėtų artimieji, o šįmet taip manančių liko vos 3 procentai.
Galima manyti, kad tai augančio nepasitikėjimo artimąja aplinka požymis, abejonės, jog šalia esantys žmonės svies gelbėjimo ratą skęstančiajam.
Bet kita apklausa apie lietuvių išlaidas paramai nesignalizuoja, kad didėja žmonių užsisklendimas, silpnėja bendruomeniškumo jausmas. Pernai kiekvienas Lietuvos gyventojas vidutiniškai paramai skyrė po 75 eurus, iš viso šalyje paaukota apie 67 mln. eurų.
Tyrimas atskleidė, kad ne tik Lietuvos, bet ir viso Rytų ir Vidurio Europos regiono šalių žmonės dar nepratę aukoti nuolat ir sistemingai, tačiau ištikus didelio masto nelaimėms, tokioms kaip karas Ukrainoje, sugeba susitelkti ir noriai sutinka padėti tiems, kuriems reikia tokios pagalbos.
Lietuvoje 57 proc. žmonių padėjo Ukrainai. Tai kiek viršijo septynių tirtų regiono šalių vidurkį, kuris siekia apie 53 proc. Beje, didžioji dalis paramą teikusių lietuvių – 61 proc. – suteikė ją ir pinigais, toks pat ir estų rodiklis, tik latvių stebėtinai menkas – vos 18 proc., o kiti teigė padėję maistu, drabužiais ar paslaugomis.
Regis, gebėjimo atjausti ir susitelkti ištikus nelaimei lietuviai nėra praradę.
