Darbo kodekso 139 str. 3 d. įtvirtintas reikalavimas dėl darbo užmokesčio mokėjimo pinigais. Anot Valstybinės darbo inspekcijos Darbo teisės skyriaus vedėjos Ievos Piličiauskaitės, tai reiškia, kad darbdavio ar kitų asmenų perduoti daiktai ar suteiktos paslaugos negali būti laikomi darbo užmokesčiu, išskyrus Darbo kodekso 140 str. 6 d. nurodytus atvejus, t. y. „natūra, kuriuos darbuotojas tiesiogiai ar netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą“.
Be to, numatyta, kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos, privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą asmeninę mokėjimo sąskaitą, vadinasi, darbo užmokestis negali būti pervedamas į darbuotojo šeimos nario ar jokio kito fizinio ar juridinio asmens sąskaitą. Įstatymų nustatyta tvarka išimtys daromos jūrininkams bei prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams, turintiems teisę dirbti Lietuvoje.
Pagal dabartinį reglamentavimą darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Taigi, akcentuoja Darbo teisės skyriaus vedėja I.Piličiauskaitė, tik darbuotojui prašant darbo užmokestis gali būti mokamas kartą per mėnesį.
Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip (Darbo kodekso 146 str. 1 d.). Tuo atveju, jei darbo sutartyje nenumatyti kitokie darbo užmokesčio mokėjimo terminai, o darbdaviui nėra taikomos specialiosios teisės normos, nustatančios kitokius atsiskaitymo su darbuotojais terminus, darbdavys privalo laikytis Darbo kodekso 146 str. 1 d. reikalavimų.
Atleidžiant darbuotoją, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip (Darbo kodekso 146 str. 2 d).
Darbo teisės skyriaus vedėja primena, kad praleidus Darbo kodekse ar darbo sutartyje nustatytą atlyginimo išmokėjimo terminą, atsiranda pagrindas darbuotojui priskaičiuoti delspinigius už vėluojamą išmokėti atlyginimą. Darbo kodekso 147 str. 1 d. nustatyta, kad darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio. Nuo 2023 m. vasario 1 d. delspinigių dydis – 0,1 procento. Delspinigių apskaičiavimas nutraukiamas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti darbdaviui bankroto bylą arba nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos.
Jeigu darbo užmokestis ir kitos darbuotojui priklausančios išmokos laiku neišmokamos atleistam iš darbo darbuotojui ne dėl pastarojo kaltės, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių (Darbo kodekso 147 str. 2 dalis), t. y. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną darbdavys turi mokėti vidutinį darbo užmokestį. Vis dėlto minėtai darbdavio pareigai yra nustatytas 6 mėnesių apribojimas.
Akcentuotina, kad darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu privalo darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę (Darbo kodekso 148 str. 1 d.).
I.Piličiauskaitė informuoja, kad darbuotojas, manydamas, kad darbdavys neįvykdė arba netinkamai įvykdė savo įsipareigojimus, susijusius su darbo užmokesčio ir kitų su juo susijusių išmokų tinkamu apskaičiavimu ir (arba) išmokėjimu, turi galimybę inicijuoti individualų darbo ginčą, kreipdamasis į darbo ginčų komisiją su prašymu dėl neišmokėto darbo užmokesčio arba jo dalies, kitų su darbo santykiais susijusių sumų, pavyzdžiui, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, bei netesybų išieškojimo.
Ginčai tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo nagrinėjami Darbo kodekso IV dalyje „Darbo ginčai“ nustatyta tvarka, t. y. pateikiant prašymą raštu arba elektroniniu paštu, pasirašant elektroniniu parašu, darbo ginčų komisijai prie VDI teritorinio skyriaus, kurio teritorijoje yra darbuotojo darbovietė.
