Statybos, po to gamybos įmonė, tada programavimo kursai ir testuotojo darbas. Toliau – vėl gamybos bendrovė ir programavimo bei internetinių technologijų studijos Vilniaus verslo kolegijoje.
Štai tokią patirtį yra sukaupęs 42 metų Dovydas. Jį nuo staliaus amato atitraukė ankstesnė 2008–2012 m. krizė. Sprogus nekilnojamojo turto burbului statybos apmirė, tad vyras turėjo nuspręsti, ką toliau daryti.
Permainoms buvo ir kita priežastis – fiziškai sunkus staliaus darbas padarė neigiamos įtakos sveikatai.
Restauratoriumi netapo
„Esu įgijęs pastatų restauratoriaus specialybę. Tuo metu, kai jos mokiausi, tai buvo eksperimentinė programa, kurios greitai neliko. Pagal ją mokėmės ir staliaus, ir mūrininko, ir apdailininko darbų.
Aš susitelkiau į staliaus darbus – medinės apdailos ir kitus. Tačiau dirbau statybose, ne restauratorių komandoje. Pas juos neįmanoma buvo patekti“, – pasakojo Dovydas.
Nuotekų valymo įrenginių gamybos įmonėje vyras įsidarbino 2012-aisiais.
Jis nesiblaškė – dirbo tai, ką sugeba, bet atsirandantis stuburo skausmas vis dažniau primindavo, kad reikėtų kitokio – mažiau fizinio darbo. Ir Dovydas nutarė keisti profesiją.
„Kompiuteris man visada buvo po ranka, techninė jo pusė man buvo neblogai pažįstama. Ir tai turėjo įtakos renkantis studijas.
Pirmiausia užsirašiau į intensyvius programavimo kursus. Jų trukmė buvo vos šešios savaitės, bet jos buvo juodos: darbas, paskaitos, naktis, namų darbai, darbas. Režimas – kaip zombio.
Iš karto nepavyko visko išmokti – pakartojau kursą, o tada gavau darbą įmonėje“, – pasakojo vilnietis.
Buvo patekęs į spąstus
Deja, jis pakliuvo į pridengtą išnaudojimo sistemą. Pirmiausia vyro laukė trys mėnesiai testuotojo darbo be atlyginimo – tiek laiko jo vietą finansavo Užimtumo tarnyba.
Bet manydamas, kad įsikibs į darbo vietą ir pasiliks įmonėje, po 8 mėnesių sužinojo, kad yra nebereikalingas.
Pasirodo, tuo metu kaip tik buvo pakeisti teisės aktai, kai darbuotojai, neišdirbę metų, atleidžiami sumokant išeitinę kompensaciją, prilygstančią pusei vieno mėnesio algos, Dovydo atveju tai buvo 300 eurų.
Tačiau Dovydas toks buvo ne paskutinis, nes įmonė tiesiog naudojosi galimybe, kurią suteikė valstybė: įdarbindavo ir atleisdavo, taip pusvelčiui gaudama darbuotojų.
Testuotojams darbo pasiūlymų netrūko, bet Dovydas jų nebesižvalgė – grįžo į gamybą ir 2019-aisiais įstojo į Vilniaus verslo kolegiją.
„Man patraukliausia – mikrovaldiklių ir robotikos sritis. Tačiau studijuoju ne visai tai, bet įgytos žinios niekur nedings. Manau, nebus sudėtinga pereiti į tą sritį, kuri man priimtiniausia“, – sakė Dovydas.
Tenka įveikti paieškas
Medicina – patraukli specialybė, kosmetologija – taip pat. Bet yra priežasčių, kurios panevėžietę 31 metų Ievą Malinauskaitę paskatino iš esmės pakeisti kvalifikaciją, ir pastaruosius kelerius metus ji dirba nė kiek su grožio terapija nesusijusį darbą – moteris yra elektrikė.
Ieva puikiai pamena, kokie nelengvi jai buvo paskutiniai mokslo metai mokykloje, kai reikėjo pasirinkti studijų kryptį ir profesiją visam gyvenimui.
Mergina svajojo apie veterinaro profesiją. Vėliau planavo studijuoti mediciną, bet visų šių svajonių atsisakė prieš pat stojamuosius – ją išgąsdino mediko darbo atsakomybė ir ilgi studijų metai.
Kosmetologija jai pasirodė artima medicinai.
Mergina Vilniaus kolegijoje baigė kosmetologijos mokslus ir maždaug penkerius metus sostinėje dirbo grožio terapeute-kosmetologe.
„Studijos iš pradžių man labai patiko, ypač tol, kol mokėmės teorijos. Jos suteikė daug medicinos žinių, apie žmogaus anatomiją bei fiziologiją – taip pat.
Bet tuomet, kai prasidėjo praktiniai užsiėmimai ir kai pradėjau dirbti savarankiškai, aš supratau, kad man per sunku psichologišai priimti per dieną daug skirtingų klientų.
Sugerdavau kitų žmonių emocijas ir nuo to labai pavargdavau“, – apie savo kelio paieškas kalbėjo I.Malinauskaitė.
Grįžo į Panevėžį
Pasak Ievos, sulaukus aštuoniolikos metų ir baigus mokyklą sunku nuspręsti, kokį darbą norėtųsi dirbti visą likusį gyvenimą.
Todėl geriausia yra įgyti patirties, nes tuomet lengviau suprasti, kas patinka ir tinka.
Ji džiaugiasi, kad turėjo galimybių pasimatuoti įvairias profesijas. Tai leido labiau suprasti savo galimybes ir imtis pokyčių.
Pavargusi nuo sostinės tempo Ieva grįžo į Panevėžį, kuriame pakeitė profesiją, tąkart – radikaliai: penkerius metus ji dirbo Panevėžyje esančioje laidų gamybos įmonėje.
O supratusi, kad nori kažko daugiau, pateikė prašymą dirbti „Harju Elekter“ įmonėje.
„Atėjau į šį darbą manydama, kad turiu patirties, bet pradėjusi dirbti supratau, jog klydau. Naujojoje darbovietėje reikėjo gerokai daugiau žinių, nei tuo metu jų turėjau“, – pasakojo Ieva.
Teko ir pasimokyti
„Harju Elekter“ – inžinerinė gamykla. Joje pagal užsakymus gaminamos elektrotechninės sistemos laivų pramonei, tiksliau keltams, krovininiams bei specialiosios paskirties laivams.
Kad neterštų uostų akvatorijos, įplaukę į ją jie manevruoja įjungę elektrinius variklius.
„Įsidarbinusi šioje gamykloje pradėjau dirbti kokybės kontrolieriaus asistente – neturėjau nieko bendra su elektra, net ir mano fizikos žinios buvo tiktai tokios, kurias įgijau vidurinėje mokykloje.
Užtat pradėjus dirbti mane sudomino gaminių tikrinimo procesas. Buvo smalsu, pradėjau klausinėti kolegų, kaip jie tikrina gaminius, kokius tam naudoja prietaisus. Ir paprašiau, kad mane pamokytų dirbti su jais“, – apie pradžios kelią „Harju Elekter“ įmonėje pasakojo Ieva.
Kartą įmonės skelbimų lentoje I.Malinauskaitė pamatė skelbimą, siūlantį įgyti elektriko profesiją pagal pameistrystės programą. Darbuotojai buvo kviečiami mokytis Visagino technologijos ir verslo mokymo centre. Mokslų trukmė – metai.
„Nieko nelaukdama aš užsirašiau į šios specialybės mokslus, nes man reikėjo pačių pagrindų, kad galėčiau dirbti kokybės kontrolierės darbą.
Anksčiau nieko nebuvau girdėjusi apie pameistrystės programą, o pradėjus mokytis buvo labai įdomu. Man patiko, kad įgytas teorines žinias galėjau iš karto pritaikyti savo darbe.
Taigi įgijau ir stiprius fizikos pagrindus, daugiau sužinojau apie elektros prietaisus, kuriuos naudoju darbe, apie jų veikimą. Man tai buvo gera motyvacija gilintis į elektriko profesiją“, – kalbėjo ji.
Iš pradžių mokytis elektriko profesijos ji ėjo vedama smalsumo, tačiau netruko suprasti, koks tai didelės atsakomybės ir nuolatinio atidumo reikalaujantis darbas, kur kruopštumas ir logiškas mąstymas ypač reikalingi. Viso to Ievai nestinga.
Sugebėjo įveikti baimę
„Susilaukusi pirmagimio supratau, kad šeimai noriu skirti kuo daugiau laiko.
Dabar paūgėjo ir antrasis vaikas, o mano nuostata nepasikeitė – noriu sukurti savo verslą, kad galėčiau planuoti namams ir darbui skiriamą laiką“, – Elektrėnuose gyvenanti 30 metų Erika Aleknavičienė tiksliai žino, ko siekia.
Ši moteris, šiuo metu auginanti du vaikus, Elektrėnų profesinio mokymo centre (EPMC) mokosi kosmetikės profesijos.
E.Aleknavičienė yra sukaupusi įvairios darbo patirties, yra dirbusi ir užsienyje, savarankiškai pramoko manikiūrininkės specialybės. Ji išbandė save ir draudimo srityje, dirbo vadybininke.
Tačiau visą tą laiką Erikai taip ir neteko padirbėti pagal pirmąją specialybę, kurią įgijo baigusi vidurinę mokyklą, – biuro komersante.
„Imdamasi įvairių darbų išmokau nugalėti baimę. Aš imuosi ko nors naujo nebijodama, kad iš arto galbūt nepavyks, o gal ir visai nepavyks.
Užtat vėliau gyvenime nereikės gailėtis, kad kažkam pritrūkau ryžto“, – tokia nuostata šią jauną moterį veda link savojo tikslo – galimybės dirbti savarankiškai.
Kaupusi įvairią patirtį galop Erika atsidūrė grožio industrijos srityje. Į tinklinės rinkodaros įmonę, prekiaujančią kūno priežiūros priemonėmis, ją pakvietė bičiulė.
Anksčiau menkai nusimaniusią apie veido priežiūrą Eriką ji pamokė, kaip prižiūrėti odą, kad tai taptų ryto ir vakaro rutina.
Žinių troškulys buvo svarbus motyvas, paskatinęs E.Aleknavičienę imtis kosmetologo mokslų.
Ji neslėpė: pernai rudenį pradėjus mokytis EPMC nebuvo lengva. Pirmiausia buvo mokoma teorijos, ir moteriai atrodė, kad tai sudėtinga, nesuprantama.
„Prasidėjus praktiniams užsiėmimams baimė atlėgo. Supratau, kad nėra taip baisu, kad visko galima išmokti. Nors patinka ir veido priežiūros procedūros, man arčiau širdies yra manikiūras bei pedikiūras“, – kalbėjo Erika.
Programa sudomino tūkstančius gyventojų
Nuo praėjusių metų liepos atsiradusi galimybė įgyti aukštą pridėtinę vertę kuriančias kvalifikacijas ir kompetencijas sudomino daugybę žmonių. Karjerą keičiančias profesijas iki metų pabaigos įgijo net 1,6 tūkst. Užimtumo tarnybos klientų.
Daugiausia – IT srities (1,4 tūkst.), taip pat paklausios yra kompiuterijos, inžinerijos, verslo ir administravimo ir meno sričių profesijos.
Šių metų pirmąjį ketvirtį 678 asmenys pradėjo dalyvauti 45 mokymo programose, net 84,5 proc. – IT srityje.
„Ne tik jauni darbingo amžiaus žmonės, bet ir perkopę 50-metį neretai jau žino, ko nori iš savo tolesnės karjeros, ir pageidauja konkrečių mokymų IT ar inžinerijos srityje. Žmonės vis dažniau dairosi į aktualias darbo rinkai profesijas. Tai palengvina darbą ir mūsų specialistams.
Greičiau galima suplanuoti perkvalifikavimo procesą ir padėti susirasti darbą“, – sakė Užimtumo tarnybos Priemonių įgyvendinimo organizavimo skyriaus vedėja Vaida Kamandulienė.
