Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė pabrėžė: sutiktų su mintimi, kad reikėtų peržiūrėti dabartinę atostogų tvarką, jei to rezultatas būtų pagerinti darbuotojų padėtį.
„Tačiau reikia pripažinti, kad įvairūs pasiūlymai dėl atostoginių skaičiavimo susiveda į tai, kad vienintelis darbdavių tikslas – atimti paskutinį eurą iš darbuotojo ir sutaupyti darbuotojų sąskaita. Dėl to tvarka, kurią mes turime šiandien, pagal kurią mes skaičiuojame atostoginius, kai vedame trijų paskutinių mėnesių vidurkį, yra pakankamai gera, logiška, veikianti daug metų. Pagrindo keisti esamą tvarką tikrai nėra, rimtų argumentų neišgirdau“, – aiškino I.Ruginienė.
Lietuvos darbdavių konfederacijos primininkas Danas Arlauskas atskleidė, kaip situaciją mato iš darbdavių perspektyvos.
„Mes turime atskirti du dalykus: kam tai naudinga ir kiek tai teisinga. Jei kalbėtume apie tai, kam tai naudinga, apie darbuotojų ir darbdavių interesą, tai čia gali būti labai skirtingi variantai. Skaičiuojant dvylikos ar trijų mėnesių vidurkį, gali susiklostyti situacija, kad niekada nepataikysi, kada tai naudinga darbdaviams, kada darbuotojams. Tiesiog dvylikos mėnesių skaičiavimas teisingesnis, paremtas užsienio šalių patirtimi“, – tikino pašnekovas.
Pasak D.Arlausko, dvylikos mėnesių vidurkis skaičiuojamas ir Skandinavijos šalyse.
„Skaičiuojant ilgesnį laikotarpį, viskas išsilygina – juk kai žmogus gauna premijas, atlyginimas padidėja. Žinoma, jei mes prisirišime prie to, kad minimalus atlyginimas pastoviai didėja, tai skaičiuojant trijų mėnesių vidurkį – geresnis variantas. Bet tų variantų yra ne vienas. Kuris pats geriausias? Nenorėčiau sutikti, kad mes kiekvienas bandome įžvelgti, kas turi oportunistinę naudą, dėl to ir taikome skaičiavimus. Taip daroma tiesiog dėl patogumo“, – šnekėjo D.Arlauskas.
I.Ruginienė su išsakytomis mintimis nesutiko. Pasak jos, darbuotojai, net ir esant dabartinei tvarkai, tikrai nebando kaip nors pasipinigauti ir apsiskaičiuoti, kaip gauti kuo daugiau atostoginių.
„Kokia gali būti nauda išeinant į atostogas? Vienintelė – kokybiškai pailsėti. Niekas iš darbuotojų neskaičiuoja kiekvienos dienos, ar finansiškai apsimoka išeiti, ar ne. Galime paskaičiuoti. Jei mes kalbame apie atostoginių skaičiavimą ir jų dydžio priklausomumą nuo darbo dienų kiekio, kalendoriaus, kas turi įtakos, nes kiekvienas mėnesis turi skirtingas dienas, tai maksimaliai darbuotojas gali išlošti apie 20 eurų. Bet tai yra išskirtiniai atvejai, ar tai – tikrai pasipinigavimas, dėl kurio reikia keisti sistemą? Nemanau“, – dėstė I.Ruginienė.
Ji pridūrė, kad tokia praktika vyrauja ir Europoje, kai skaičiuojant atostoginius, atsižvelgiama į vidutinį darbo užmokestį, į kurį įeina ir naktinės darbo valandos, ir premijos bei priedai.
„Bet paklauskime pagrindinio dalyko: kas tas premijas ir priedus skyrė ir kieno rankose šie įrankiai? Turbūt darbdavio. Jei darbdaviai nutarė skirti vieno atlyginimo dydžio premiją, jie neturėtų pykti, kad ji įsiskaičiuos į vidutinį darbo užmokestį. Ta premija gali būti išskirstyta per kelis mėnesius – juk visi įrankiai darbdavių rankose.
Nepamirškime ir apie vyraujančią atostogų sutikimo tvarką, kuomet metų pradžioje visi kolektyvai susėda ir sudaro atostogų grafikus, suderina atostogų laiką – tokių kolektyvų, kurie ima bet kada, bet kaip, nes tą leidžia darbdavys, yra tikrai vienetai. Tai apie kokį mes piktnaudžiavimą, pasipinigavimą kalbame?“ – retoriškai klausė I.Ruginienė.
Ji pabrėžė: Lietuvoje galiojanti sistema yra ir kitose Europos Sąjungos šalyse ir ji problemų nesudaro.
„Gal darbdaviams ir kyla tam tikrų klausimų, nes darbdavys visąlaik norės mokėti mažiau. Bet teisingumo prasme sistema yra gera ir išradinėti dviračio tikrai nereikėtų. Reikia nustoti ieškoti sistemų pakeitimų tam, kad būtų įteisintas noras darbuotojams mokėti mažiau“, – šnekėjo I.Ruginienė.
Tačiau D.Arlauskas nesutiko – pasak jo, tikrai ne visose darbovietėse darbuotojai dėl atostogų sutaria iš anksto.
„Visada reikia žinoti, kaip tai veikia praktikoje, o praktikoje būna labai daug atvejų, kai darbuotojas nori atostogauti žiemą, paskui jau nebenori, nes gavo kelialapį vasarą arba atvirkščiai. Tas procesas labai dinamiškas. Tarybiniais metais buvo geležimi įkalta, kas kada eina, visi žinojo dar metų pradžioje. O dabar aš nelabai įsivaizduoju, kad Lietuvoje dar yra tokių užsilikusių rudimentų iš tarybinės sistemos, kai kiekvienas žino savo vietą. Mes gyvename visiškai kitoje erdvėje, ir santykiai su darbuotojais pakitę nuo tų neatmenamų laikų“, – sakė jis.
I.Ruginienė įvardijo ir dar vieną problemą – pasak jos, kai kuriems darbuotojams atostogaus gauti apskritai būna sunku.
„Apie tai mes kartais nutylime ir nešnekame. Darbuotojui susiderėti su darbdaviu ir gauti atostogas kartais būna pakankamai sunku, todėl, kad darbdavys turi savo planą, jam vieni sezonai būna pelningesni, kiti ne. Tuo tarpu žmogus turi ne tik darbdavio planą, bet ir šeimą. Atostogos dažnu atveju yra pabuvimas su šeima. Suderinti atostogas, kad visa šeima galėtų pabūti kartu, yra sunku, nes darbdaviui visą laiką tai – nepalankus momentas.
Visai neseniai gavome užklausimą, kuris mane nubloškė atgal – darbdavys sugalvojo sistemą, kad jis nurodys, kada darbuotojas gali išeiti atostogų. Sausio ir rugpjūčio mėnesiais nėra daug darbo, todėl darbdavys nurodė, kad darbuotojai atostogaus arba sausį, arba rugpjūtį. Tai – visiškai neteisėtas veiksmas“, – pasakojo pašnekovė.
