Situaciją apie tautiečių kaupiamas pajamas „Lietuvos ryto“ laidoje „Nauja diena“ aptarė „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.
Kaip iki aštuoniolikos uždirbti milijoną? Į šį klausimą pašnekovė atsakė trumpai – turėti konkretų tikslą ir jo siekti. „Tikslai, kurie padėtų išleisti vaiką į mokslus ir įsitvirtinti suaugusiųjų pasaulyje nėra tokie nepasiekiami, jeigu pradedame investuoti nuo mažų dienų ir tai darome nuosekliai. Galime investuoti ir į vaiko pinigus bei sukaupti visai nemažas sumas“, – kalbėjo ji.
Nors Lietuvoje finansinio raštingumo situacija gerėja, tam trūksta pagreičio. „Suaugusieji paprastus dalykus išmano neblogai, bet investavimo pasaulis mums dar yra tamsus miškas“, – teigė J.Cvilikienė. Kadangi vaikai žinias perima mokykloje iš draugų, naršant internete ir iš suaugusiųjų namuose, svarbu, kad artimieji būtų finansiškai raštingi.
Nors mokyklose yra tam tikros programos finansinio raštingumo ugdymui, anot pašnekovės, tai daroma per vėlai. Visgi į ugdymo įstaigas užsuka ir kitų pavienių iniciatyvų autoriai.
Galvoje – tik nekilnojamasis turtas?
Kalbėdama apie lietuvių investavimo tendencijas, J.Cvilikienė, lygindama situaciją su latviais ir estais, teigė, kad daug nesiskiriame. Mėgstame investuoti į nekilnojamąjį turtą: nuo antrų namų iki sodybų.
„Tai turbūt geras investavimo instrumentas, tačiau kaip ir visi kiti, turintis rizikų. Pavyzdžiui, nuomojamas butas gali būti be nuomininkų arba jie gali jį nusiaubti ir tada vėl reikės investuoti.
Mėgstame investuoti ir į auksą. Matėme, kad karo Ukrainoje akivaizdoje nemažai žmonių galvojo, kaip jaustis saugiau“, – priminė laidos dalyvė. Pastebima, kad bankuose dabar tiek indėlių, kiek nematėme labai ilgą laiką.
Kaip dėstė ji, koronaviruso pandemija tam buvo palankus laikotarpis – daug kas negalėjo atostogauti, pramogauti, todėl sutaupė. Visgi tik kas antras gyventojas sako, kad turi 3–6 mėnesių pagalvę, kuri leidžia ramiai jaustis. Vyresni žmonės galbūt labiau sutaupę, bet jauni žmonės jaučia stresą, kai kurdami šeimas ir taupantys būsto pirkimui, santaupų turi ne tiek ir daug.
Nepaisant investavimo į nekilnojamąjį turtą, investuoti akcijų biržose ar į fondus dar trūksta drąsos ir žinių. Dar sunku pasakyti, kad kaip kitose išsivysčiusiose šalyse, Lietuvoje jau gyvename iš pasyvių pajamų, iš investuotų pinigų.
Ji atkreipė dėmesį, kad investavimo pradžia prilygsta mokymuisi vairuoti automobilį. Pirmiausia reikia išmokti teoriją ir suprasti, kaip tai veikia, kas yra rizikinga, o kas mažiau rizikinga. Pačioje pradžioje vertėtų investuoti atsargiai.
Juo labiau kad siaučia sukčiai. Neretai žmonės susidomi „kosminiais“ pasiūlymais, kaip investuoti ir greitai bei daug užsidirbti. Kad nebūtų prarasti pinigai ir įkliūta į sukčių pinkles, rekomenduojama Lietuvos banko interneto svetainėje pasitikrinti, ar finansų įstaiga veikia oficialiai.
Mano, kad tai – trumpas sustojimas
„Mes jau išmokome, kad pasaulis gali labai greitai pasikeisti, bet išmokome greitai prisitaikyti. Prisiminkime, kad kalbėjome, jog karantino metu daugelis negalės dirbti, bet greitai išmokome dirbti nuotoliu“, – kalbėjo J.Cvilikienė.
Jauni žmonės, aukštą išsilavinimą turintys asmenys ir gyvenantys didmiesčiuose greičiau prisitaiko, sudėtingiau dirbantiems ir verslus vystantiems pramonėje, gamyboje.
Girdint kalbas apie recesiją, pradedant rodytis „nedarbo šmėklai“ ir išliekant aukštai infliacijai, anot pašnekovės, svarbu ne tik turėti finansinę pagalvę, bet ir likusius pinigus investuoti, kad šie neprarastų vertės.
„Lyginant su kaimynais ir Europa, situacija tikrai gera, Lietuva visai neseniai buvo paskelbta tarp 20 laimingiausių pasaulio šalių. Matant infliaciją ir iššūkius, lietuviai išlieka optimistiški – jie tikisi, kad ekonomikoje tai trumpas sustojimas – jie atsigaus.
Lyginant su artimiausiais kaimynais ir Europos Sąjunga, lietuvių lūkesčiai vieni geriausių ekonomine prasme. Nors daugelis skundžiasi, kad gali mažiau sau leisti, tačiau geopolitinis saugumas didesnė vertybė ir dėl to jaučiasi saugesniais“, – minėjo „Swedbank“ Finansų instituto vadovė.
Tačiau neracionalumo būta dažnai: kai visuomenė buvo įsibaiminusi ir trūko finansinio raštingumo žinių, gyventojai pradėjo elgtis taip, kaip ir kiti aplink. Karui Ukrainoje prasidėjus, vieni pradėjo išsigryninti pinigus, kiti puolė investuoti į nekilnojamąjį turtą, o kiti pirkti aukso luitus.
„Jei neturiu daug žinių ir neišmanau, darau taip, kaip daro mano artimiausia aplinka“, – šį reiškinį paaiškino J.Cvilikienė.
