Finansinis raštingumas – nėra mūsų stiprioji sritis
Lietuviai turi nemažai finansinio raštingumo spragų, tačiau, anot Justinos Bučinskaitės, „Poklet“ įkūrėjos, su laiku judama į priekį. Pavyzdžiui, paskutinio EBPO atlikto tyrimo apie 15-mečių finansinį raštingumą rezultatai parodė, kad Lietuva dalijosi 8–10 vietas su Latvija, Portugalija ir JAV. Nuo praėjusio 2015 m. atlikto tyrimo Lietuva į viršų pakilo per 50 pozicijų – tai didžiausias progresas, palyginti su kitomis tyrime dalyvavusiomis šalimis.
„Progresas tikrai yra, gal ne toks spartus, kokio norėtume patys, bet jis yra. Pamenu savo vaikystę, paauglystę, tada termino „finansinis raštingumas“ apskritai nebuvo, apie tai nebuvo kalbama, o dabar šiuolaikiniai tėvai nori vaikams suteikti tų žinių, kurių patys neturėjo, domisi, kaip tai padaryti“, – LOGIN surengtoje diskusijoje kalbėjo ji.
Lina Banytė-Surplienė, knygų autorė vaikams apie pinigus, paminėjo, kad viena didžiausių problemų dėl vaikų finansinio raštingumo yra ta, jog tėvai nesusikalba su savo atžalomis.
„Mes augome visai kitoje aplinkoje, niekas apie finansinį raštingumą mums nepasakojo. Paminėjo tik tai, kad reikia taupyti. Gerai, jei bent tiek pasakė.
O dabar šiuolaikiniai vaikai nori uždirbti, investuoti nuo mažų dienų ir tėvai dėl to su vaikais jau nebesusikalba, nesupranta, ką vaikai daro. Taip pat buvo ir man su sūnumi, jis man paaiškino, kaip uždirba pinigus, ir aš nieko nesupratau. Sakiau jam, kad eitų normaliai užsidirbtų, kaimynui žolę nupjaudamas, o jis atsakė, kad tai 80-ųjų stilius, dabar viskas kitaip. Štai kur yra didžiausia problema – nesusikalbėjimas“, – paaiškino L.Banytė-Surplienė.
Daumantas Dvilinskas, „TransferGo“ vadovas ir įkūrėjas, priminė ir tai, kad JAV jau daugelis kartų užaugo investuodami: „Tai darė ir tėvas, ir mama, ir diedukas.“ Tuo metu, kai Lietuvoje žmonės dar gyveno priespaudoje, okupacijoje ir tik neseniai išsilaisvinę ėmė pažindintis su finansų pasauliu.
„Tėvams tai yra iššūkis, jie bando pasivyti ir tik proaktyviai mokantis pavyks tai padaryti, pavyks išmokti ir suprasti apie finansus, kad galėtų tai padėti suprasti ir savo vaikams.
Nors atrodo tikrai keista, kai lietuviai yra tarp labiausiai greitąsias paskolas naudojančių šalių piliečių, bet kartu ir pačioje apačioje pagal finansinį raštingumą“, – paminėjo jis.
Leisti klysti
Justina Bagdanavičiūtė, „Swedbank Lietuva“ projektų vadovė, sakė nuolat pastebinti tėvų baimę, jog vaikai padarys klaidą ir praras pinigus.
„Bet jei vaikas nukrenta nuo dviračio, tėvai iškart dviračio juk neatima“, – analogiją pateikė ekspertė.
Ji pasakojo perklausiusi daugybės sėkmingų viso pasaulio žmonių istorijų ir visi jie darydavo tą patį – savo vaikams kuo greičiau atiduodavo kokius nors verslus, kad jie kuo anksčiau bankrutuotų, taip įgautų patirties, žinių, mokėtų ateityje įvertinti rizikas.
„Geriau tegu vaikas praranda pinigus būdamas 14 metų ir supras, kaip viskas vyksta, o ne sulaukęs 30 metų nieko nežinos, prisiims greitųjų kreditų ir tada finansų rinkoje žais daug didesnėmis, rizikingesnėmis sumomis. Nereikia turėti didelių lūkesčių, kad vaikas nesuklys, tegu klysta“, – teigė ji.
J.Bučinskaitė taip pat ragino tėvus kaskart negelbėti savo vaikų, jie turi išmokti savo klaidas ir pamokas. Vienąkart išleidęs visus gautus kišenpinigius ir daugiau jų negavęs, kitąkart jis į tai žvelgs atsakingiau, įsivertins savo dabartinius ir ateities poreikius.
Grynieji ar banko kortelės?
J.Bučinskaitė net ir šiame skaitmeniniame amžiuje patarė vaikus iš pradžių apie pinigus mokyti naudojant grynuosius, monetas, nes nuolat atsiskaitant kortelėmis ir pinigų rankose niekada nelaikius gali būti sunku suprasti jų vertę, susidarys spūdis, kad tai – nesibaigiantis resursas.
„Kartais su tomis mokėjimo kortelėmis taip ir būna. Pypt – sumokėta, pypt – sumokėta, o tada ištinka bankrotas“, – rėžė J.Bučinskaitė.
Tačiau L.Banytė-Surplienė mokėjimo kortelių ir programėlių tiek nesibaido. Anot jos, galima pinigų vertės išmokti naudojant ir šiuos instrumentus.
„Visi tyrimai rodo, jog naudojant korteles išleidžiama daugiau, nei atsiskaitant grynaisiais. Bet aš tuos tyrimus kvestionuoju, nes juose išanalizuoti mūsų kartos žmonės, kurie užaugo matydami grynuosius ir jais atsiskaitinėdami.
Aš manau, kad vaikas gali suprasti finansus jį nuo mažens mokant stebėti ir programėles, juose matomus grafikus, rodančius, kiek išleidžiama. Galima išmokyti suprasti, jog tai virtualūs pinigai ir jie turi virtualią išraišką, nors ir nėra grynieji. Tad programėlių aš nebijočiau, tik problema yra ta, jog tėvai dažnai neranda laiko aiškinimams. Tai – akmenukas į tėvų daržą“, – teigė L.Banytė-Surplienė.
Stabdo nežinojimas arba blogi įsitikinimai
O tėvai nebūtinai ir gali viską suprasti. L.Banytė-Surplienė pasidalijo sava patirtimi. Jos sūnus nusprendė investuoti į kriptovaliutas, o ši nieko apie tai nesuprato, be to, jai tai atrodė per daug rizikinga. Visgi vietoje to, kad draustų, ji pasikvietė į svečius 18 metų vaikiną, kuris investavo į kriptovaliutas ir per kelias savaites iš to uždirbo 3 tūkst. eurų, kad pasidalintų savo patirtimi.
„Bet jis pasakė, kad tai visiška loterija ir negali garantuoti, jog ir kitam taip pat pasiseks, nes kriptovaliutos iš tiesų yra labai rizikingos. Jis pasakė tikrai labai išmintingai“, – prisiminė pokalbį L.Banytė-Surplienė, pabrėždama, kad, kadangi šis jaunuolis investuoja jau ne pirmą kartą, jau turi brandų požiūrį į finansus ir gali įvertinti visas rizikas, racionaliai patarti ir kitiems.
Nenusimanantiems tam tikrose srityse tėvams ji taip pat patarė tiesiog rasti asmenis, kurie padėtų paaiškinti: „Jei pats apie tai nieko nežinai, nukreipk pas žmones, kurie apie tai žino.“
Nors visgi ji pastebi, kad tėvai neretai apskritai neskatina vaikų domėtis finansais, investuoti ir net dirbti, o tai dažnai būna paremta senais įsišaknijusiais įsitikinimais.
„Visi verslininkai sukčiai – tokia mintis yra sovietinis palikimas, bet dėl jos tėvai neretai neskatina vaikų užsidirbti. Tada man su tėvais reikia kalbėtis ir aiškinti, kad dirbti ir uždirbti sąžiningai yra labai geras įgūdis“, – pasakojo L.Banytė-Surplienė.
J.Bučinskaitė dažnai lankosi mokyklose ir bendrauja su vaikais apie finansus, tad ji pastebi, kad apskritai nereikia skatinti jų verslumo, jaunuoliai ir taip turi visokiausių idėjų, tad lieka tik nedrausti jų įgyvendinti.
„Tai nebūtinai būna sezoniniai darbai, ledų pardavinėjimas, vaikai jau puikiai sugeba sugalvoti, kaip įdarbinti savo talentus, užsiimti jiems įdomiomis veiklomis, pavyzdžiui, jie nori kurti puslapius, fotografuoti ar kita“, – teigė ji.
