„Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė sakė, kad sunku atsakyti, kiek Lietuvoje išties yra viduriniosios klasės atstovų.
„Mes rengiame apklausas, kuriose patys žmonės save įvertina ir priskiria save viduriniajai klasei. Sprendžiant pagal tai, 54 proc. žmonių priskiria save viduriniajai klasei, 31 proc. – žemesnei viduriniajai. Aukštesnei viduriniajai klasei save priskiria 8 proc. Aukštesniajai klasei save priskiria 1 proc., nepasiturintiems – 6 proc. Be abejonės, tai subjektyvu, tai yra įsivertinimas, bet jis irgi įdomus“, – tikino J.Cvilikienė.
Visgi tokie skaičiai stipriai koreliuoja su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) apibrėžimu, kur teigiama, kad, vertinant pagal dirbančiųjų pajamas, 62 proc. Lietuvos gyventojų yra priskirti viduriniajai klasei.
„Šis apibrėžimas sako, kad tai turėtų žmonės, uždirbantys nuo 75 iki 202 proc. šalies medianos, t. y. 1100 ir 2946 eurus prieš mokesčius. Tokio platumo šis rėžis“, – įvardijo J.Cvilikienė.
Socialinių mokslų centro vadovas profesorius Boguslavas Gruževskis priminė, kad viduriniosios klasės terminą sugalvojo Karlas Marksas.
„Jam ši kategorija buvo reikalinga tam, kad atskirtų kapitalistus nuo darbininkijos. Jis matė, kad yra žmonių, kurie nėra kapitalistai, bet nėra ir samdomi darbuotojai, todėl ir sugalvojo viduriniosios klasės terminą. Tai buvo smulkūs darbdaviai. Jam jie labiau buvo kaip kapitalo atstovai, bet iš kitos pusės, jie turėjo tai, kas šioje diskusijoje svarbiausia – vartojimo laisvę“, – pabrėžė B.Gruževskis.
Jo teigimu, vartojimo laisvė – svarbus aspektas ir dabar kalbant apie viduriniąją klasę.
„Svarbus ne pats skaičius, o vartojimo laisvė. Vartojimo laisvė yra tada, kai iš savo disponuojamų pajamų apie 30–40 proc. pajamų gali leisti laisvai, nesi pririštas prie privalomų išlaidų. Lieka pinigų atostogoms, pramogoms, kišenpinigių vaikui. Čia yra esmė“, – kalbėjo profesorius.
Tokioms mintims pritarė ir J.Cvilikienė.
„Viduriniajai klasei priklausantys žmonės sako, kad labai svarbu atostogauti, nesukti galvos, jei reikia kreiptis dėl medicininės pagalbos privačiai ar leisti vaiką į mokslus. Labai svarbu ir kad viduriniosios klasės atstovas turėtų santaupų, būstą ar kitus dalykus, kurie suteikia saugumo. Tai yra labai svarbu“, – manė pašnekovė.
Visgi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė suabejojo „Swedbank“ atliktu tyrimu, esą jis – neobjektyvus.
„Klausimas, ar žmonės save priskiria viduriniajai klasei, ar ne, yra abejotinas. Kartais žmonės ir gėdijasi pasakyti, kad priklauso žemesniajai klasei, joje atsidurti nenori niekas. O statistika iš tikrųjų negailestinga. Ji rodo, kad iki 70 proc. dirbančiųjų uždirba tik iki vieno vidutinio darbo užmokesčio“, – sakė pašnekovė.
Pasak jos, net ir uždirbantys vidutinį atlyginimą gyventojai vos pakelia mokesčius, paskolas, dažnam nelieka pinigų atostogoms.
„Jei mes turime paprastą vidutinę šeimą, kurioje yra keturi asmenys – du tėvai ir du vaikai, jei tėvai uždirba virš 1100 eurų, tai namų pajamas sudaro virš 2 tūkst. eurų. Be abejo, statistinė šeima turi paskolą būstui, vidutinė paskola – 800 eurų. Plius komunaliniai mokesčiai, darželio mokesčiai, ligos ir t. t. Kai viską suskaičiuoji, šeimai lieka visiški grašiai, už kuriuos tu negali nei atostogoms susitaupyti, nei į teatrą nueiti. Tai kur ta vidurinioji klasė?“ – klausė I.Ruginienė.
Ji pabrėžė: gyvename tokiais laikais, kai turime vargstančius darbuotojus ir turtuolius.
„Tarp šių dviejų grupių žiojasi vis didesnė praraja. Man ciniška girdėti iš banko, kuris teigia, kad vidurinioji klasė skursta. Bankas pats prisideda prie to skurdo per didėjančias palūkanas. Šiais metais minimalias pajamas gaunančiai šeimai palūkanos padidėjo beveik trečdaliu. Ir tai nesustoja – palūkanos didėja kiekvieną mėnesį. Tai apie ką mes kalbame? Bankas kraunasi iš eilinių žmonių maišus pinigų“ – piktinosi I.Ruginienė.
„Vyriausybė bankus šiek tiek paspaudė, tai jie viršpelnį, kurį susirinko iš eilinių žmonių, padalijo indėlių pavidalu. Kam indėliai skirti? Ogi patiems turtingiesiems, nes indėlį apsimoka padėti nuo 10 tūkst. eurų. Paimi iš skurstančio, paduodi turtingajam ir stebiesi: kažkodėl skursta vidurinioji klasė“, – tęsė pašnekovė.
„Swedbank“ Finansų instituto vadovė J.Cvilikienė su išsakytais priekaištais nesutiko.
„Vienas dalykas, apklausa yra objektyvi, atlikta pagal visus kriterijus ir parametrus, o ne kažkokiame burbule. Antras dalykas, Lietuvoje tik 17 proc. gyventojų gyvena su paskola įsigytame būste, tai tikrai nėra didelė dalis gyventojų. O palūkanas reguliuoja centrinis reguliuotojas.
Visgi norėčiau pritarti, kad nors pagal EBPO apibrėžimą, vidurinioji klasė yra labai plati, tačiau jos perkamoji galia nėra tokia, kokia yra kitose išsivysčiusiose šalyse. Netgi turimas būstas ar automobilis nėra kokybiškas, nedaug kas gali sau leisti ir daugiau išlaidų. Vidurinioji klasė nėra stipri. Nebūtinai viduriniajai klasei priskirtas žmogus gali sau daug leisti“, – dėstė ji.
J.Cvilikienė pridūrė: visi norėtų gyventi geriau.
„Mūsų apklausoje gyventojai, kurie save priskiria viduriniajai ar aukštesnei viduriniajai klasei, sako, kad jiems reikia gerokai daugiau pinigų, kad jie jaustųsi gyvenantys oriai. Viduriniosios klasės žmogus gali pasirūpinti savimi, savo ir vaikų ateitimi, jis moka mokesčius. Todėl kiekviena ekonomika turėtų džiaugtis, jei jų vidurinioji klasė yra didelė, nes tai reiškia ir daug sumokėtų mokesčių, ir stiprų verslą“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak I.Ruginienės, dar vienas svarbus kriterijus kalbant apie viduriniąją klase – gyvenimo kokybė.
„Jei žmogus, norėdamas uždirbti 1500 eurų į rankas, kas šią dieną, turint finansinių įsipareigojimų, nėra daug, turi dirbti du ar tris darbus, tai yra nenormalu. Apie tai rėkte rėkia ir Europos Sąjunga. Galime save apgaudinėti ir sakyti, kad pats žmogus nori tą daryti, tuo naudojasi ir darbdaviai, sako: „Leiskite darbuotojui dirbti, jis nori dirbti net naktimis, šventinėmis dienomis, o profsąjungos apriboja jo norus“. Ne, žmogus nenori dirbti. Žmogus nori gyventi kokybiškai. Tam, deja, reikia paaukoti savo poilsio dalį, laiką su šeima, sveikatą“, – kalbėjo ji.
I.Ruginienė priminė, kad žmonėms, kurie uždirba vieną vidutinį darbo užmokestį, nenumatyta jokių paramos mechanizmų.
„Minimalios algos turėtojai turi ir kompensacijas už šildymą, už darželį, įvairias socialines išmokas ir pan. O vidurinioji klasė dirba sąžiningai, sąžiningai moka mokesčius. Vienintelis pagalbos mechanizmas jiems – vaiko pinigai ir tik toms šeimoms, kurie turi mažamečių vaikų“, – komentavo pašnekovė.
„Visi būtume laimingi, jei visi turėtume būstą, o energetika kainuotų labai pigiai, jei parduotuvėse galėtume apsipirkti pigiau nei Lenkijoje. Jei taip atsitiktų, tai darbo užmokestis galėtų patenkinti daugiau lūkesčių. Deja, gyvename visai kitoje realybėje, infliacija pernai buvo 20 proc. Realiu kailiu jaučiame, kaip kainos kyla visur“, – pridūrė I.Ruginienė.
„Creditinfo“ verslo plėtros ir strategijos vadovė Jekaterina Rojaka antrino: vis daugiau ženklų gaunama iš Europos Sąjungos, kad dirbantys žmonės pradeda vis daugiau santaupų išleisti būtinosioms prekėms.
„Tai reiškia, kad po kelių mėnesių turėtų pradėti mažėti vidaus vartojimas. Kol kas jis stipriai nesumažėjęs, bet po kelių mėnesių ekonomika tai gali pajusti. Nesinorėtų, kad tokia situacija atsikartotų ir Lietuvoje. Nors santaupos Lietuvoje, jei ne elito, tai tam tikros kategorijos žmonių“, – teigė J.Rojaka.
J.Cvilikienės manymu, kad kuo daugiau žmonių Lietuvoje jaustųsi laimingai viduriniojoje klasėje, reikia ne vieno pokyčio.
„Norisi, kad augtų žmonių pajamos ir perkamoji galia. Bet kainų pokyčiai visgi aplenkė atlyginimų augimą. Ir santaupos gali pradėti netrukus tirpti. Bet nuo nusiteikimo, gebėjimo atjausti vienam kitą, padėti vienas kitam ir auginti stiprią viduriniąją klasę visi būsime laimingesni.
Svarbu ir mūsų valdantieji. Girdime apie mokestinę reformą. Nesakau, kad tai yra blogai, bet nuolatiniai pokyčiai žmones gąsdina. Tada sunku prognozuoti, kažkuo pasitikėti, kaupti, nes nuolat viskas keičiasi. Nors visų tikslas vienas – kuo stipresnė vidurinioji klasė ir kuo laimingesnė visuomenė“, – kalbėjo ji.
