Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ įžvalgomis dalijosi Vilniaus universiteto ekonomistas Romas Lazutka.
– Kur yra pagrindinis skirtumas tarp tų, kurie mokesčius moka dirbdami pagal individualią veiklą ar verslo liudijimą ir tų, kurie moka mokesčius, dirbdami pagal darbo sutartį? Nes turbūt dauguma žmonių dirba pagal darbo sutartį ir net neįsivaizduoja, koks yra skirtumas.
– Taip, pirmiausia yra skirtumas su vadinamosiomis apmokestinamosiomis pajamomis. Kaip žinia, visas darbo užmokestis yra apmokestinamas, išskyrus neapmokestinamą minimumą. Tuo metu, kai gaunamos pajamos iš individualios veiklos arba kitaip vadinamo savarankiškos veiklos, tuomet atskaitoma yra kitaip.
Dar skiriasi ir tarifai, kurie yra skirtingi, kalbant apie gyventojų pajamų mokestį, bet su tuo yra susijusios ir socialinio draudimo įmokos, kurios nėra mokesčiai, bet žmonės labai dažnai traktuoja kaip mokesčius. Kadangi kai vėliau gaunamos išmokos, žinoma, atsižvelgiama, kiek mokėta įmokų, bet tos išmokos gali būti mokamos dažniau, rečiau.
Tarkime, yra žmonės, kurie serga dažniau, kurie rečiau arba tampa bedarbiais ir pan. Todėl nėra tokio proporcingo tiesioginio ryšio ir socialinio draudimo įmokas taip pat traktuoja kaip mokesčius ir jos skiriasi, nes, kaip minėjau, ta pati apmokestinamųjų pajamų bazės yra skaičiuojamos kitaip.
– Premjerė Ingrida Šimonytė kalba apie privilegijuotą grupę, kuri turi kažkokias privilegijas mokant mokesčius ir ta padėtimi naudojasi mokėdami mažiau. Gintarė Skaistė taip pat sako apie lengvatas, kurių turėtų nelikti. Tai čia turbūt tie ir skirtumai yra? Kas yra tie privilegijuoti ir kas per lengvatos?
– Aš jau paminėjau bendrais bruožais, bet dar skirtumas tarp turinčių pažymas ar veiklos liudijimus tai, kad taip pat yra skirtingai apmokestinami individualios veiklos liudijimą turintys, kitaip turintys autorines sutartis ir dar kitaip turintys verslo liudijimus.
Atitinkamai netgi tarp tų pačių vadinamų savarankiškai dirbančių žmonių, kurie neturi darbdavio, taip pat yra apmokestinimo skirtumai. Juos, matyt, vadina privilegijuotais, nes jei žiūrėtume bendrą sumą, kurie jie sumoka nuo savo pajamų, tai ta dalis nuo gaunamų pajamų yra mažesnė, lyginant su dirbančiais pagal darbo sutartį. Todėl juos vadina privilegijuotais, bet taip ir yra. Tai yra labai sena problema, daug metų ji yra svarstoma, bet tos grupės turi organizacijas ir yra politikai, prie kurių prieina bei turi tam tikrus argumentus, kurie nėra pagrįsti, nors gali atrodyti, kad jie įtikinami ir politikai iki šiol vis nedrįsdavo pajudinti tų grupių.
– Dar vėliau kalbėsime apie politiką. Bet konkrečiai, kokios čia veiklos? Žemės ūkis?
– Čia nebūtinai yra konkrečios veiklos. Aišku, yra labai badančios akis, kaip notarai ir advokatai, todėl, kadangi paprastai jų pajamos yra labai didelės, o kitos veiklos gali būti labai įvairios. Tarkime, kad ir pramogų versle. Žinome, kad dainininkai yra labai populiarūs ir nepopuliarūs: vieni uždirba pajamų labai daug, o kiti labai mažai. Mes negalime pasakyti, kad visi yra labai turtingi, bet yra galimybė gauti dideles pajamas ir mokėti santykinai mažesnius mokesčius, lyginant su darbu pagal darbo sutartį.
Taigi, nebūtinai tai yra tam tikros veiklos rūšys, bet priežastis yra ta, kad veiklos registruojamos įvairiomis formomis, o nėra dirbama pagal darbo sutartį.
Čia atsiranda skirtumai, o ta veikla, kaip minėjote, pavyzdžiui, žemės ūkis, gali būti labai įvairus ir paprastai argumentuojama, kad ūkininkai yra skurstantys ir sunkiai gyvenantys, bet kai kurie ūkininkai yra labai turtingi. Čia mes negalime sakyti, kad didžiuliai skirtumai yra pagal ūkio šakas. Paprastai, kai argumentuojama, kad išimtys ar lengvatos yra reikalingos, taip ir pristatoma, kad pagal verslo liudijimą dirbantys žmonės per Kaziuko mugę atneša krepšius ir štai mažai uždirba. Bet verslo liudijimą gali turėti ir kitos veiklos, kurios duoda labai dideles pajamas.
Todėl logika yra aiški, kad reikėtų apmokestinti taip pat, kaip ir gaunamas pajamas iš samdomo darbo, tuomet būtų prasmė rinktis vieną ar kitą veiklą, jei tiesiog patogiau tai įregistruoti, bet prisidėti prie valstybės išlaikymo turėtų, nes pajėgumas mokėti priklauso nuo gaunamų pajamų dydžio.
– Tikslas ir siekiamybė padaryti taip, kad kas gauna daugiau, tas ir mokėtų daugiau. Mes apie tai kalbame jau daug metų. Ta pagrindinė priežastis ir yra politinės valios nebuvimas, darbų neprioretizavimas? Nes čia tokia tema buvo daug kartų gvildenta ir neišgvildenta.
– Taip, vis kviečiami ekspertai ir yra tariamasi. Rodos, Raimondas Kuodis skaičiuoja, kad nuo Premjero Algirdo Brazausko laikų, jau apie 20 m. apie tai kalbama ir vis nedrįstama. Štai Finansų ministerija ir vėl buvo sudariusi tokią grupę, buvo įdomios ir vertingos diskusijos, surinkta daug medžiagos, bet sprendimų taip ir nebuvo. Praktiškai kiekvieną kadenciją ir kada einame į rinkimus, jų metu kelias tas problemas, bet įprastai nedrįsta pajudinti. Kadangi yra po keliolika ar keliasdešimt tūkstančių žmonių, kurie dirba pagal specifines formas ir, matyt, nenorima prarasti balsų.
Kaip minėjau, dar yra tam tikri argumentai, kurie tikrai nėra pagrįsti. Argumentais bandoma įtikinti, kad tie žmonės prisiima riziką. Tarkime, jie dirba su klientais ir jų gali nebūti, taigi kai kada pajamos gali būti labai mažos, kai kada – labai didelės. Bet yra rizika ir dirbant samdomą darbą: jeigu įmonė, kurioje dirbi, jai nesiseka ir yra atleidžiami darbuotojai, tai yra rizika prarasti darbą.
Dar yra sakoma, kad sukuriama darbo vieta, žmonės savarankiškai dirba, nereikia niekam rūpintis. Tuo metu, tie, kurie dirba samdomą darbą, sakoma, kad jiems darbo vietą sukūrė darbdavys.
Tačiau nesvarbu, kad darbo vietos sukurtos, žmogus susikuria žmogiškąjį kapitalą: jei nesi baigęs žurnalistikos, negalėsi dirbti žurnalistu, pabandyk užimti profesoriaus vietą – prašom, ten dirbama pagal darbo sutartį. Reikia susikurti savo gebėjimus ir tada gali užimti darbo vietą, kuri yra pagal darbo sutartį, o čia sakoma, kad tai yra kažkas ypatingo, kad žmonės sau susikuria darbo vietą. Jei žmogus turi gebėjimų, jis gali eiti dirbti samdomą darbą arba steigti kitiems paslaugas, įregistravęs individualią veiklą.
Bet tokie argumentai yra pateikiami ir, matyt, iki šiol veikia. Politikai, kurių negalima įtarti, kad jie iš to gauna naudą, bet jie, būdami naivūs, patiki ir baiminasi prarasti balsų, tokiu būdu pataikauja.
– Toks pataikavimas, atrodo, slenka ilgai ir tokios pertvarkos sunkiai įsivaizduojame patys, nes net pati premjerė neužsimena apie konkrečius tarifus. Pasako tik kelis sakinius, kad čia neteisinga, čia reikėtų keisti, pavasario sesijoje lyg kažkas bus daroma, bet nieko konkretaus. Kokių tada sistemos pertvarkų iš tiesų reikėtų?
– Kokios reikėtų pertvarkos, yra daug kalbama: ir ekspertai, ir politikai, ir pati premjerė yra kalbėjusi prieš tai, kad reikėtų suvienodinti apmokestinimo režimus. Reikėtų pasakyti, kad ta linkme šiek tiek buvo žengiama, ypač dėl socialinio draudimo. Buvo kai laikai, kai žmonės dirbdavo, tarkime, pagal autorines sutartis ar verslo liudijimus, jie apskritai nebuvo įtraukiami į socialinį draudimą ir nemokėdavo įmokų.
Vėliau buvo pradėta įtraukti vien tik į pensijų, paskui ir ligos bei motinystės, sveikatos draudimu pradėta drausti, nes pradėta įmokomis finansuoti sveikatos apsauga, o ne iš valstybės biudžeto. Taip palaipsniui, reikia pripažinti, kad į tą pusę žengiama, bet labai lėtai ir iki galo tie paskutiniai žingsniai, kaip ir minėjote, nėra žengiami ir nėra užbaigta. Čia reikia drąsos – kito paaiškinimo neturiu.
Kai rimtai kalba tais klausimais, tai tiktai suinteresuotos grupės, įvairios organizacijos, kurios vaizduojamos kaip vargšai: Kaziuko mugėje dalyvis prekiaujantis krepšiais ar kojines mezganti močiutė. Bet jei tas kojines parduoda tik per Kaziuko mugę, tai jos pajamos bus menkos ir pateks į neapmokestinamų pajamų minimumą ir jai nereikės nieko mokėti, jei pajamos kiek didesnės – reikės mokėti vis tiek nedaug.
– Vis dėlto ir biudžetui būtų surenkama daugiau pinigų, jūs tą norite pasakyti? Net tie, kurie uždirba mažiau ir su individualia veikla mokėtų mažiau?
– Taip, jokio pavojaus nėra, bet paprastai jie išsakomi kaip pavyzdžiai, norint apginti tuos, kurie gauna dideles pajamas ir tuo naudojasi. Jau minėjau, kad žvaigždės, šou verslas, žiniasklaidos atstovai, kurie dirba ne pagal darbo sutartį, bet jie turi tam tikras laidas, programas – jie tokias veiklas irgi registruoja ir labai populiarių žmonių pajamos tikrai didelės ir jie turi daug, kaip daug moka tie, kurie gauna dideles gauna.
Yra paskelbta, kad už gruodį užmetus išmokėta keliolika ar keliasdešimt tūkstančių alga ir nuo jos sumoka visus mokesčius. Taip turėtų būti ir su individualia veikla. Vienas dalykas – tai papildytų biudžetą ne tų, kurių pajamos mažos, bet tų, kurie uždirba daugiau.
Kas dar yra labai svarbu, kad būtų teisingumas: žmonės labai jautriai reaguoja į neteisingumą – yra vadinamas „gyvulių ūkis“, kai yra gudresnų už kitus. Tai demoralizuoja visuomenę ir tai reikia keisti.
