Ši nedžiuginanti priklausomybė tampa iššūkiu mažiausiai 1,4 mln. šalies gyventojų, kuriems belieka spėlioti, ar ir vėl keliasdešimtą kartą gali būti keičiamos žaidimo taisyklės, dėl kurių buvo sukirsta rankomis, sako Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) vadovas Tadas Gudaitis.
Jis atkreipia dėmesį, kad Švedijoje vidutinė pensija triskart didesnė už mokamą vidutinę Lietuvoje.
Kaip ir Lietuvoje, Švedijoje pensijų sistema yra „daugiapakopė“. Pirmoji pakopa daugiausia remiasi einamojo finansavimo principu. Kitaip tariant, dirbančioji karta moka privalomas pensijų įmokas, kurios panaudojamos einamosioms pensijoms mokėti. Lietuvoje taip pat taikomas „pay as you go“ modelis, kuris leidžia dirbančiųjų mokesčiais finansuoti pensijų mokėjimą.
Tokiu atveju, kuo daugiau dirbančiųjų arba kuo didesni mokesčiai – tuo tvirtesnės galimybės padengti pensininkų poreikius. Deja, vien valstybės pastangų nepakanka nei Lietuvoje, nei Švedijoje, todėl čia išryškėja esminis skirtumas.
„Lietuvoje II pensijų pakopa sukurta kaip papildomo kaupimo sistema su valstybės paskata kaupiančiajam. Priešingai, nei bandoma klaidinti, mūsų šalyje papildomas kaupimas pensijų fonduose nėra nei prievartinis, nei visuotinis, nei privalomas.
Žinoma, valstybė siekia savo tikslo ir finansinėmis paskatomis bando motyvuoti žmones geriau pasiruošti laikotarpiui, kuris pasižymi pajamų sumažėjimu, jų trūkumu, o neretu atveju – ir kritimu žemiau skurdo ribos. Tam yra kvietimai, priminimai, konsultantai, patarimai, aibė kritikos arba teigiamų įvertinimų žiniasklaidoje“, – sako LIPFA vadovas.
Šiuo metu II pensijų pakopoje dalyvauja beveik 1,4 mln., arba 80 proc. šalies dirbančiųjų. Jei ne 2008 metų pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė, skaudžiai smogusi ir mūsų šalies finansams, šioje pakopoje dabar būtų kaupiama gerokai spartesniu tempu ir didesniais įmokų tarifais.
Tuo metu Švedija, pasak T. Gudaičio, taiko profesinių arba darbdavio pensijų sistemą, kuriai priklauso apytiksliai 90 proc. šios šalies dirbančiųjų. Jei darbuotojas dirba įmonėje, kurioje galioja kolektyvinė sutartis, į profesinę pensiją jis įtraukiamas automatiškai. Tais atvejais, kai kolektyvinė sutartis nėra sudaryta, paprastai galima dalyvauti profesiniuose pensijų fonduose pritaikant kitus sprendimus.
„Vienas skaudžiausių ir sunkiausiai nuginčijamų teiginių, kurie naudojami kaip naujas raktas į Lietuvos pensijų sistemos reformą ar santaupų išgryninimą, paprastai yra sunkiau besiverčiančių atskirų žmonių istorijos. Jie nori pensijai sukauptu turtu padengti sveikatos išlaidas, kurios savo esme paprastai niekuomet nėra momentinio ar baigtinio pobūdžio, susiremontuoti būstą, išvykti į kelionę.
Tai rodo, kad gyventojai neturi santaupų netikėtoms išlaidoms, jų finansinės galimybės yra ribotos, o gyvenimo lygiui kilti turime dar daug erdvės“, – sako T. Gudaitis ir kartu pažymi, jog užtikrinti apčiuopiamas papildomas pajamas senatvėje padėtų didesnis pensijų stabilumas, o pasitraukimas ar atėjimas į kaupimą negali būti susietas su politikų norais.
