2021 m. sausio 1 d. įsigaliojo Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas, pagal kurį statybos leidimas išduodamas tik susimokėjus infrastruktūros mokestį. Skaičiuojant įmokos dydį bendrasis pastato plotas ar inžinerinių statinių užstatomas plotas dauginamas iš nustatyto įmokos tarifo ir numatyto koeficiento. Rekonstrukcijos atveju įmoka skaičiuojama nuo padidėjusio ploto.
Architektas prisimena, kaip dar iki įsigaliojant įstatymui žmonės skubėjo, kad išvengtų papildomų išlaidų.
„Kai pradedi statybas, skaičiuoji kiekvieną tūkstantį. O šis mokestis, kurio anksčiau nebuvo, sudaro didelę dalį projekto išlaidų. Pavyzdžiui, Vilnius padalintas į zonas. Vienoje miesto pusėje infrastruktūros mokestis už 200 kv. m namą – 4 tūkst. eurų, kitame Vilniaus gale – jau 6,8 tūkst. eurų, nors namo dydis panašus“, – pavyzdžius, su kuriais neseniai jam pačiam teko susidurti, minėjo D.Birutis.
Nors, anot pašnekovo, ne vienas, sužinojęs, kiek teks pakloti, nustemba, statybų planų nekeičia – ateityje tikrai pigiau nebus, o gal ir naujų mokesčių atsiras.
Kad žmonėms kyla klausimų, kam skiriamas infrastruktūros mokestis, portalui lrytas.lt sakė ir statybų specialistas iš „Statybų studijų“ Linas Mikaila.
Pavyzdžiui, susimokėję infrastruktūros mokestį jie tikisi, kad savivaldybė išasfaltuos žvyrkelį prie namų. „Tačiau būna, kad kvartalas suformuotas privačiomis lėšomis, kaip kad daro vystytojai – čia savivaldybės kelio nė nėra, todėl gyventojams reikia patiems papildomai mestis kelio tvarkymo darbams.
Kurį laiką teko gyventi JAV. Ten žmonės didžiules sumas moka nekilnojamojo turto (NT) mokesčiui. Bet jie žino, kad iš tų pačių pinigų ir mokytojai, ir policija samdoma, ir mokyklos statomos. Manau, infrastruktūros mokestis turėtų koreliuoti su NT mokesčiu ir būti skirtas rajonui, kuriame gyvena mokėtojas“, – svarstė L.Mikaila.
Pagrįsti klausimai
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija vadovas Mindaugas Statulevičius sutiko, kad infrastruktūros mokestį sumokėję gyventojai pagrįstai kelia klausimą, kam skiriami pinigai. Ir siūlo sprendimą.
„Ir mums, NT plėtotojams, svarbus šis klausimas, kodėl pinigai išleidžiami ne toje vietoje, kur jie surenkami: už mokesčius nuo Perkūnkiemyje statomo objekto tvarkoma, pavyzdžiui, Neries krantinė.
Savivaldybės pagal įstatymą tokią diskrecijos teisę turi. Gali būti, kad statant objektą visa reikiama infrastruktūra jau sukurta. Perteklinius pinigus savivaldybė nukreipia kitur.
Bet vystytojai, siekdami koncentruoti lėšas aplink tuos objektus, už kuriuos susimoka, turi teisę pagal įstatymą kreiptis leidimo, kad patys atliktų infrastruktūros darbus.
Individualius namus statantieji taip pat turi teisę kreiptis į savivaldybę ir, akumuliavus didesnę sumą, tarkime, susitelkus kvartalo gyventojams, paprašyti savivaldybės nukreipti pinigus ten, kur jie mato poreikį. Arba savivaldybė galėtų leisti patiems žmonėms įkurti bendriją, viešąją įstaigą, ir leisti pinigus panaudoti pagal poreikį“, – siūlė M.Statulevičius.
Infrastruktūros mokestis, anot pašnekovo, atsirado pačių plėtotojų iniciatyva: jiems reikėjo aiškios, skaidrios, įteisintos ir suprantamos tvarkos. Iki tol atskiros savivaldybės kaip norėdavo, taip ir rinkdavo įmokas už infrastruktūrą.
Mokestis didelis, bet atsirado aiškumo
„Šis mokestis įnešė skaidrumo ir aiškumo. Anksčiau savivaldybė techninėse sąlygose nurodydavo, kokią infrastruktūrą reikės įrengti plėtotojui, tačiau tai nebuvo niekaip reglamentuota ir to nebuvo įmanoma suplanuoti, pvz., prieš įsigyjant sklypą. Todėl nebuvo įmanoma numatyti viso projekto verslo plano. Dėl to būdavo didesnė rizika.
Dabar, nors mokestis ir didelis, tačiau yra aiški sistema, todėl iš karto galima numatyti būsimus kaštus ir įvertinti planuojamą projektą“, – portalui lrytas.lt komentavo NT projektų valdymo įmonės „Citus“ investicijų ir analizės vadovas Šarūnas Tarutis.
Bendruosiuose planuose savivaldybės turi būti numačiusios prioritetines ir neprioritetines miesto plėtros zonas. Pagal jas numatomas ir įmokos dydis: ten, kur savivaldybė siekia skatinti plėtrą, mokestis bus mažesnis, kad verslui būtų didesnis motyvas plėtoti projektus. Kur neprioritetinė, savivaldybė tarsi parodo, kad ir savo investicijų ten neskirs ir nesiekia skatinti plėtros, o kartais net atvirkščiai – siekia atgrasyti nuo plėtros tose vietovėse, todėl numato didesnį mokestį.
Didžioji dalis išsivysčiusių Europos šalių reglamentuoja infrastruktūros plėtros sukūrimą pagal panašų modelį, koks numatytas Lietuvos Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatyme. Bent jau taip teigia Aplinkos ministerija šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte.
Tarifas skiriasi
Atskiros savivaldybės dėl infrastruktūros mokesčio taikymo ar netaikymo ir jo dydžio sprendžia pačios: kai kur besistatantiems namus apskritai nieko nereikia mokėti, o kai kur, pavyzdžiui, Neringoje, tenka atseikėti po 30 eurų už kvadratinį metrą.
Štai Šiauliuose individualių namų statytojai prioritetinėje teritorijoje sumoka 6 eurus už kvadratinį metrą, neprioritetinėje teritorijoje – 5 eurus. Kaip portalui perdavė Šiaulių savivaldybės Miesto ūkio ir aplinkos skyriaus vedėja Eglė Bružienė, šiais metais suplanuota dalį sukauptų lėšų – 250 tūkst. eurų – panaudoti inžinerinei infrastruktūrai įrengti, remontuoti. Iš viso per dvejus metus – 2021–2022 m. – Šiauliai iš infrastruktūros mokesčio surinko 314,8 tūkst. eurų.
Tuo metu Neringoje infrastruktūros mokestis – 30 eurų už kv. m. Surinktos lėšos, kaip teigė Neringos savivaldybės atstovė Sandra Vaišvilaitė, naudojamos miesto inžinerinės ir socialinės infrastruktūros vystymui. Šiuo metu rengiama dokumentacija viešiesiems poreikiams skirtos dviejų lygių automobilių saugyklos su saulės jėgaine bei elektromobilių įkrovimo vietomis įrengimui.
Pernai Neringa surinko kone 251 tūkst. eurų savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokų.
2021 m. Druskininkuose buvo nustatytas nulinis mokesčio tarifas. Tačiau, kaip portalui lrytas.lt komentavo Druskininkų savivaldybės atstovė Diana Sinkevičiūtė-Griežė, pernai metais mokesčio dydį teko koreguoti.
„2022 metais, sugriežtinus Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo sąlygas, buvo nurodyta, kad kurortai, norėdami gauti lėšų vietiniams keliams tvarkyti ir prižiūrėti, infrastruktūros mokestį privalo įvesti.
Druskininkų savivaldybė, palaikydama verslą ir bendruomenę bei siekdama skatinti Druskininkų plėtrą, nustatė du simbolinius infrastruktūros mokesčio tarifus, atsižvelgiant į tai, kur yra statomas pastatas.
Druskininkų priemiestyje arba neprioritetinėse teritorijose, infrastruktūros mokestis yra 1 euras už kvadratinį metrą. Pavyzdžiui, jei statomas 150 kv. m pastatas, reikės sumokėti 150 eurų infrastruktūros mokesčio.
Mieste arba prioritetinėse teritorijoje šis mokestis siekia 3 eurus ir už analogišką 150 kv. m pastatą reikės mokėti 450 eurų“, – perdavė pašnekovė.
„Plečiantis miestui reikia vis daugiau infrastruktūros, kurią įrengti ir išlaikyti nuo susiformavusių miesto centrų nutolusiose teritorijose yra brangiau ir sudėtingiau. Prioritetinėse teritorijose taikomas 30 eurų/kv. m įkainis, o neprioritetinėse – 50 eurų/kv. m. Tokie tarifai nustatyti remiantis faktiniais rinkos investicijų į infrastruktūrą duomenimis, įvertinus miesto plėtros perspektyvas ir jau egzistuojančią miesto infrastruktūrą. Ilgainiui šie tarifai gali keistis, priklausomai nuo teritorijos išvystymo lygio ar reikalingos infrastruktūros plėtros.
Įkainio išimtis taikoma tik vienbučiams pastatams, jei tai vienintelis gyvenamasis pastatas sklype. Tokiu atveju, nepriklausomai nuo zonos prioritetiškumo, taikomas 15 eurų/kv. m. įkainis“, – apie situaciją Vilniuje pasakojo savivaldybės atstovas Gabrielius Grubinskas.
Per 2021 metus sostinėje įmokų surinkta už beveik 6,6 mln. eurų, per 2022 metus – už daugiau nei 9,8 mln. eurų.
„Surinktas mokestis su konkrečiomis teritorijomis yra susietas iš dalies. Taip yra dėl to, kad prioritetinėse zonose infrastruktūra yra išvystyta geriau, todėl iš jose surinktų įmokų pagal poreikį savivaldybė gali padengti ir dalį vaikų darželių ar mokyklų, poliklinikų statybai reikiamų kaštų, kai plėtojama teritorija, kurioje šios infrastruktūros dar nėra ar trūksta.
Programos lėšų dalis, kurią sudaro neprioritetinėse zonose surinktos įmokos, daugiausia naudojamos vystytojų žadėtų, bet nepadarytų infrastruktūros tobulinimo darbų įgyvendinimui. Pasitaiko atvejų, kai vystytojai, parduodami individualius namus ar kotedžus, žadėjo įrengti, pavyzdžiui, šaligatvius ar automobilių stovėjimo vietas, tačiau to nepadarė. Šiuos darbus tuomet perima savivaldybė ir juos vykdo iš surinktų mokesčių“, – aiškino G.Grubinskas.
