„Draudimo agentas kadaise priskiedė, o dabar supratau, kad pasirašęs sutartį dešimtį metų ne kaupiau lėšas, bet maitinau įmonę“, – 49 metų Saulius R. iš Utenos padėjo ant stalo 2013-ųjų sausio 17-ąją įsigaliojusią universalaus gyvybės draudimo sutartį.
Vienuolika metų jis dirbo Norvegijoje ir šįmet nutarė pagaliau likti namie.
Kone visą emigracijos laikotarpį kas mėnesį jis mokėjo vis didesnes draudimo įmokas.
Nuo 2013-ųjų iki šiol įmokos nuo 58 eurų (pradžioje tai buvo apie 200 litų) išaugo iki 91 euro.
Kadangi ateinančių metų sausį draudimo sutartis savaime prasitęstų, Saulius nusprendė, kad jau gana. Per dešimtį metų jis sumokėjo 8830 eurų draudimo įmokų, tad nusprendė atsiimti pinigus.
Juolab kad dirbdamas Norvegijoje jis negalėjo pasinaudoti nė gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvata, taigi nesusigrąžino dalies įmokų.
Galioja kone šimtmetį
Vis dėlto vyras apstulbo sužinojęs, kad draudimo liudijimo vertė investiciniuose fonduose tesiekia 2530 eurų.
„Tuo metu, kai pasirašiau sutartį, aklai tikėjau tuo, ką sakė agentas. Jis buvo geras pažįstamas, nemaniau, kad kaip nors apgaus.
Pasirodo, jis anuomet sugebėjo praplauti smegenis.
Tik dabar, pradėjęs gilintis į sutarties detales, supratau, kad joje numatyta pati didžiausia rizika, o tai reiškia, kad didžiausios yra ir stacionarinio gydymo draudimo bei draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įmokos“, – kalbėjo Saulius.
Jis tik atidžiau perskaitęs sutartį suvokė, kad jos galiojimo laikas siekia 99 metus, o apdraustojo mirties atveju tebūtų išmokėti 11 585 eurai.
Ko gero, svarbiausia sąlyga, kuri prieš dešimtmetį Sauliui ne itin rūpėjo, buvo ta, kad gyvybės draudimas susijęs su investiciniais fondais, o investavimo rizika tenka draudėjui – jam pačiam.
Taigi Saulius atsidūrė aklavietėje: nutraukęs sutartį prarastų kone 6 tūkst. eurų, nenutraukęs – toliau mestų pinigus į balą.
Paslėptos sąnaudos
Pasak draudimo rinkos eksperto Dainiaus Pranausko, kaupiamasis draudimas yra ne perkamas, bet parduodamas, o tai reiškia, kad jo pardavėjas yra daug stipresnėje pozicijoje nei draudėjas.
Jo tikslas – kuo greičiau sudaryti sutartį ir gauti didelį komisinį atlygį.
„Svarbiausia draudikų tarpininkams yra pritraukti kuo daugiau klientų. Sauliaus pateikta draudiko ataskaita taip pat liudija, kad agentui buvo sumokėtas kone 600 eurų komisinis atlygis, kurio pirkėjas paprastai negali pamatyti.
Daugybę metų kaupiamuosiuose draudimuose man akį rėžė paslėptos sutarties sudarymo sąnaudos, kurios kartais siekdavo net 130 proc. pirmųjų metų įmokos.
Taip formavosi piramidinės pardavimo schemos, pavyzdžiui, draudėjas per mėnesį mokėdavo po 50 eurų įmokų, o kone pusantrų metų jos atitekdavo minėtoms sąnaudoms. Be to, skirtingose draudimo bendrovėse tos sąnaudos būdavo savitai maskuojamos.
Esu nekart Lietuvos bankui siūlęs įvesti draudimo sutarties sudarymo sąnaudų „lubas“ arba tam tikrą kainą, kurią vartotojas už draudiko tarpininko paslaugas sumokėtų pats. Taip yra Anglijoje ir tai sutartims suteikia skaidrumo“, – sakė D.Pranauskas.
Nuostolių aritmetika
Konsultuodamas, ką daryti su draudimo sutartimis – nutraukti jas ar pakeisti, D.Pranauskas turėjo ir išskirtinių klientų.
Pavyzdžiui, vieno jų teoriniai, skaičiuoklėje rodomi lūkesčiai nuo realios sukauptos sumos skyrėsi net 25 tūkst. eurų.
Buvo ir žmonių, kuriems draudikų agentai investicinį gyvybės draudimą sugebėjo įsiūlyti iki pensijos likus vos metams.
Tikėtina ir tai, kad sutarties pardavimo metais draudimo įmonė klientams rodė optimistines kaupiamų lėšų investavimo skaičiuokles, kuriose buvo nurodyta 10–12 proc. ilgalaikė investicinė grąža.
Bet tai, anot eksperto, apgaulė, nes reali grąža siekė vos 4 proc.
Tad kur vis dėlto išsisklaidė Sauliaus R. nuo 2013-ųjų sumokėtos draudimo įmokos?
„Tuomet, kai draudikų agentai klientams parduoda didžiausią kelių rizikų draudimą, pusė įmokų nuskaitoma vien joms padengti. Vėliau, einant metams, gyvybės, o ypač kritinių ligų, draudimas dar labiau brangsta, tad kaupimui lieka labai mažai pinigų.
Taigi Saulius kasmet vidutiniškai po 450–480 eurų sumokėdvo už rizikų draudimą, iš viso per sutarties galiojimo laiką – apie 4000–4500 eurų.
Dar apie 800 eurų per dešimtmetį atiteko kitiems mokesčiams, komisinis mokestis sutarties sudarymo metu siekė apie 600 eurų. Štai ir visa nuostolių aritmetika“, – apskaičiavo ekspertas.
Vos keletas pasirinkimų
Ką turėtų daryti žmonės, atsidūrę panašioje situacijoje?
Pasak D.Pranausko, draudėjams nėra daug pasirinkimo būdų.
Vienas jų – pakeisti turimą sutartį, panaikinant nereikalingas rizikas.
Nes ypač neveiksmingas, tačiau pats brangiausias yra kritinių ligų draudimas, mat jomis susirgus numatyta įvairių apribojimų, kurių nė patys gydytojai nesupranta.
„Nelaimingiems atsitikimams geriau jau pirkti atskirą metinės rizikos draudimo sutartį, taip pigiau ir skaidriau“, – aiškino pašnekovas.
Dar vienas variantas, jeigu tik draudikai sutiktų, yra nenutraukti sutarties, bet nebemokėti draudimo įmokų.
Tokiu atveju sutartis galiotų tol, kol rizikoms padengti būtų sunaudotas sukauptas kapitalas, o vėliau savaime nutrūktų.
Nutrauktų sutarčių gausu
Pasak Lietuvos banko Kredito ir draudimo paslaugų priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės Živilės Zabotkienės, prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą 2022-ųjų pirmąjį ketvirtį dvigubai daugiau draudėjų negu prieš metus nutraukė sutartis ir atsiėmė investicinio gyvybės draudimo išmokas. Daug buvo ir tokių draudėjų, kurie atsiėmė ne visas, bet dalį išmokų.
„Tokią situaciją, tikėtina, nulėmė neapibrėžta geopolitinė padėtis ir gyventojų baimė dėl ateities. Panašus procesas buvo stebimas ir toliau – nuo balandžio iki spalio nutrauktų sutarčių arba dalies išmokų atsiėmimas padidėjo 22 proc.
Tikėtina, kad auganti infliacija ir tebevykstantis karas daro poveikį tokiems gyventojų sprendimams“, – sakė Ž.Zabotkienė.
Sukaupto kapitalo vertė
Tačiau ką daryti draudėjams, kurie sumokėjo daug įmokų, bet investiciniuose fonduose sukaupė nedaug pinigų? Ar yra vilties, kad tam tikru momentu investicijos į fondus duos tokią grąžą, kad ji bent prilygtų įmokoms?
„Prieš sudarydamos investicinio gyvybės draudimo sutartis įmonės, prognozuodamos investicijų grąžą, draudėjams pateikia keletą scenarijų, pagrįstų istoriniais investavimo rezultatais.
Vis dėlto išskirtinė investicinio gyvybės draudimo ypatybė yra tai, kad visa atsakomybė už investavimo riziką tenka draudėjui“, – paaiškino Ž.Zabotkienė.
Anot jos, sukaupto kapitalo vertė priklauso nuo investavimui skirtos draudimo įmokos dalies bei investicijų grąžos, taigi ją lemia pasirinktos draudimo rizikos ir administracinio mokesčio dydis.
„Kuo daugiau sutartyje numatyta apdrausti rizikų, tuo mažesnė draudimo įmokos dalis tenka kaupimui ir investavimui.
Nes įmonės už kiekvieną papildomai pasirinktą draudimo riziką išskaičiuoja mėnesinį mokestį iš draudėjo sukaupto kapitalo“, – sakė specialistė.
Kiekvienas draudikas skirtingai paskirsto įmokas minėtoms sritims. Ypač ryškūs skirtumai juntami pirmaisiais sutarties galiojimo metais, kai draudimo įmonės tam atriekia 20–40 proc. įmokų ir tik nuo ketvirtųjų draudimo metų tie atskaitymai sudaro 1–5 proc.
Be to, dauguma draudimo įmonių nuo sukaupto turto atskaito sutarties administravimo išlaidas, keletas taiko investicijų valdymo ir kitus mokesčius.
Retas draudėjas išdrįsta ginčytis
Laurynas Lipskis, Lietuvos banko Finansinių paslaugų ginčų nagrinėjimo skyriaus vyriausiasis teisininkas:
„Ne teismo tvarka nagrinėjamų nesutarimų tarp draudėjų ir draudikų nėra daug.
2021-aisiais Lietuvos bankas išnagrinėjo šešis ginčus, kilusius tarp vartotojų ir draudikų, o šiais metais per tris ketvirčius į banką kreipėsi trys draudėjai dėl gyvybės draudimo sutarčių, susijusių su investiciniais fondais. Jei vartotojai mano, kad draudikas netinkamai vykdė draudimo sutartyje įtvirtintas nuostatas ir dėl to jie patyrė nuostolių, jie turi galimybę kreiptis į Lietuvos banką prašydami, kad jis išnagrinėtų jų neteisminį ginčą su finansų rinkos dalyviu.“
