Tačiau mūsų teismai įrodinėja, kad sėkmės mokestį reikia susimokėti net tuomet, kai sulauki vien nuostolių. Ypač jeigu jo reikalauja apsukrūs tarpininkai.
Štai Dubingiuose poilsio kompleksą nutaręs išplėsti verslininkas sumanė pasitelkti ir ES paramos lėšas.
Kreipėsi jis į tuometę Lietuvos verslo paramos agentūrą (LVPA), kuri dabar skambiai persivadinusi Inovacijų agentūra, nusamdė projekto rengėjus.
Staiga lyg pilypai iš kanapių ėmė dygti įvairūs tarpininkai ir protinti verslininką, kad paramos jis nesulauksiąs, jei nesamdysiąs jų, neva turinčių patirties bendraujant su LVPA.
Nors šimtatūkstantinę sumą siekiantis sėkmės mokestis verslininką išvertė iš kojų, nebuvo kito pasirinkimo – arba moki lupikautojams, arba paramos nematysi. Bet, nepaisant pažadų, paraiška buvo atmesta.
Tada iškart atsirado dar viena tarpininkų kontora, kuri pareikalavo 2 tūkst. eurų ir dar per 100 tūkst. eurų sėkmės mokesčio.
Paskui spaudė kas mėnesį visus metus mokėti kažkokiam specialistui po 1,5 tūkst., kad šis įkeltų dokumentus į agentūros sistemą.
Tada – pasirašyti, kad sėkmės mokestis būtų atseikėtas, vos tik parama bus skirta.
LVPA patvirtino skirsianti 1,5 mln. eurų, darbai jau buvo įsivažiavę, bet dėl prokurorų intrigų paramos sutartis buvo sustabdyta. Bet lupikaujantys tarpininkai ėmė reikalauti mokesčio, nors apie kokią sėkmę buvo galima kalbėti?
Vis dėlto Panevėžio apygardos teismas priteisė tarpininkavimo bendrovei ir 108 tūkst. eurų, ir dar 5 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų.
Tokio sprendimo panaikinti nepavyko net ir Apeliaciniame teisme, o Aukščiausiasis teismas išvis atsisakė skundą nagrinėti.
Teisėjai teisėjais, tačiau korupcija kvepianti tarpininkų ir ES lėšų skirstytojų veikla nesudomino ir prokurorų.
Nors ginčą nagrinėjęs teismas priėmė atskirą nutartį dėl galimo kyšininkavimo perduodant 50 tūkst. eurų grynaisiais, ją gavę Vilniaus apygardos prokuratūros vadovai tokį pranešimą tiesiog užmarinavo.
