Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo Darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas ir Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkas Raimondas Tamošauskas.
„Be jokios abejonės, nauja realybė – nuotolis ar hibridinis darbas – verčia kitaip reaguoti, kaip suformuoti teisingus ir teisėtus santykius.
Dirbant nuotoliu darbdavys galėtų kompensuoti dalį darbuotojo patirtų išlaidų tarkime, už vandenį, elektrą. Pagal dabartinę teisinę aplinką tai galėtų būti pajamos natūra. Tai reiškia, kad darbuotojas turėtų sumokėti ir „Sodros“ mokesčius, ir gyventojų pajamų mokestį, o tai jau būtų nors ir teisėta, bet neteisinga.
Šioje vietoje man atrodo, kad jei įstatymų leidėjas esi šituo keliu, jis, suprasdamas, kad ir darbdavys, ir darbuotojas nori tokių santykių ir sutaria, jog ir vienas, ir kitas būtų patenkinti, turėtų padaryti tam tikras įstatymo pataisas“, – svarstė D.Arlauskas.
Tačiau jis įtaria, kad vis dėlto sukama kitur – politine valia nustatyti, kiek darbdavys turi sumokėti. Anot D.Arlausko, kol kas iki galo nežinoma, kokiu keliu eis įstatymo leidėjas: ar jis norės padaryti labai didelę intervenciją į šiuos santykius, ar norės tik sunorminti tai, kas jau vyksta, tik kad būtų teisinga ir nebūtų apmokestinama kaip pajamos natūra.
R.Tamošauskas atkreipė dėmesį, kad šiandien pasitaiko išimtiniai atvejai, kai susitariama su darbdaviu, jog bus kompensuojamos išlaidos dirbant namuose. Iš to, pašnekovo teigimu, ir atsirado įstatymo logika, kad tai reikėtų apibrėžti. „Iš tiesų reikėtų numatyti, kad tos išlaidos, kurios skiriamos darbuotojo išlaidoms kompensuoti, būtų pripažintos kaip darbdavio sąnaudos“, – minėjo profsąjungos atstovas.
Tuo metu D.Arlauskas pabrėžė, jog ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jis siūlo nustatyti slenksčius, kurių nesąžiningi darbdaviai nebandytų peržengti. „Jei tai bus pripažinta kaip sąnaudos, teoriškai galima ir dalį atlyginimo paslėpti: mokėti žymiai daugiau negu žmogus realiai išnaudos elektros. Turi būti teisingumo principas: turime suformuoti sistemą taip, kad ji neleistų piktnaudžiauti nesąžiningiems verslininkams“, – laidoje sakė Darbdavių konfederacijos prezidentas.
O štai diskusija dėl teisės atsijungti po darbo valandų, R.Tamošausko teigimu, kilo dėl to, jog buvo pradėta piktnaudžiauti darbuotojais. Ir tai nėra pandemijos pasekmė – pandemija tik išryškino šią tendenciją.
„Diskusija apie teisę atsijungti nuo darbo po darbo sena, mat yra darbuotojų, kuriems darbdavys nurodo, kad jis turi galėti pasiekti darbuotoją bet kur ir bet kada.
Juokingiausia, kad, kaip sužinojau vienoje įmonėje, ir techniniam darbuotojui, nurodyta, kad jam gali paskambinti bet kada ceche dirbantis žmogus. Jam už tai nieko nekompensuojama. Iš esmės reikėtų kalbėti apie tokius atvejus, – kalbėjo R.Tamošauskas.
– Formaliai žiūrint – negi sunku atsiliepti, atsakyti į el. laišką, tačiau tokie atvejai neturėtų būti toleruojami. Jei darbuotojas dirba namuose, atėjus laikui jis viską išjungia ir nebedirba. Pas mus nekompensuojama už darbo laiką, kuris dirbamas po oficialių darbo valandų“.
D.Arlausko nuomone, diskusija dėl darbuotojo teisės atsijungti po darbo valandų – daugiau kultūrinis klausimas. Jis minėjo, kad prieš kokius 30 metų žavėjomės tuo, kad pažįstamas bet kada gali ateiti į svečius iš anksto nepranešęs. Šiandien neįsivaizduojame, kaip taip gali būti.
„Manau, kad ir kalbant apie skambučių draudimus tai nebūtų geras dalykas, jei tai būtų nustatyta imperatyviai įstatyme. Tai – kultūriniai elementai, kurie anksčiau ar vėliau ateis. Atvirai pasakius, žinau labai mažai darbdavių, kurie įkyriai skambina. Tokie darbdaviai, kurie mėgaujasi savo valia – ne ateities verslas ir nereikia į tokius lygiuotis.
Jei atsiranda tokie piktnaudžiavimo atvejai, darbuotojui turi būti palikta teisė apsiginti: jei jis atleidžiamas iš darbo, nes neatsako į skambučius, reikia galvoti, kaip apsaugoti nuo tokio piktnaudžiavimo. Tačiau kad atsirastų teisės aktas, kuris uždraustų darbdaviui skambinti, man atrodo šiek tiek makabriškai. Tai turi tapti norma, kad darbuotojui skambinama atsitikus force majeure“, – komentavo D.Arlauskas.
R.Tamošauskas patikslino, kad kalbama ne apie darbuotojo pareigą, o teisę atsijungti. Niekas neneigia, jog yra darbų, kai tenka skambinti ir po darbo valandų. Problema kitur – pas mus tas nepripažįstama darbo laiku.
„Turime formalią nuostatą „budėjimas namuose“, tačiau tą reikėtų apiforminti, už tai ir mokėti. Bet paprasčiau pasakyti darbuotojui, kad jei reikės, tau paskambinsim, tu atvažiuosi į darbą, o tada ir sumokėsim, o jei viską sutvarkysi telefonu, nemokėsime.
Jei pripažinsime, kad kiekvienas darbdavio skambutis laikomas darbo laiku ir už tai reikės sumokėti, labai greitai pakeisime aplinką, kai darbdavys ims galvoti, ar iš tiesų reikia skambinėti savo darbuotojams, versti sėdėti prie telefono. O darbuotojas turės teisę pasakyti – aš noriu būti atsijungęs, nebent mes susitarsime ir aptarsime apmokėjimą už tokį mano budėjimą“, – aiškino profsąjungos atstovas.
D.Arlauskas pridėjo, jog nuolatinis telefono turėjimas šalia savęs ir budėjimo režimas nėra geras dalykas, nes darbuotojas paprasčiausiai nepailsi.
„Kai kalbame apie lojalumą, išskirkime du dalykus: yra darbdavių, kurie nori, kad darbuotojai būtų lojalūs. Klausimas kam – darbdaviui ar organizacijai? Jei organizacijai, nematau nieko blogo ir čia bus nesudėtinga susitarti, kaip vyksta komunikacija po darbo. Blogai, kai darbdavys siekia lojalumo jam asmeniškai.
Nematau problemos, jei darbuotojas atsijungs – tai jo teisė. Turi būti susitarta, kad jei bus reikalas su darbuotoju susisiekti, tai turi būti apmokama, jei nenustatyta kitaip, nes tai – darbo valandos.
Jei tai kūrybinis darbas – visai kas kita. Tačiau turime akcentuoti: yra darbuotojo galimybė atsijungti ir eikime šiuo keliu, žiūrėkime, kaip tai galima praktiškai išnaudoti. Tik negalima nueiti keliu uždraudžiant darbdaviui skambinti apskritai“, – pabrėžė D.Arlauskas.
R.Tamošauskas pastebėjo, kad net jei tokios nuostatos bus įrašytos įstatyme, jos negarantuos, kad to bus laikomasi. Tačiau vien tai, kad žmogus matys, jog turi tokią teisę ir gali ja naudotis, pašnekovo nuomone, daug ką keis. „Viskas prasideda nuo paties žmogaus, kaip jis galvoja: ar tai peržengia ribas, kai pažeidžiamas jo privatumas, ar vis dėlto normalu, kad sykį ar du kartus per savaitę jam paskambins. Tai darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas. Tačiau darbuotojas, matydamas, kad tai jo teisė, o ne pareiga, pradės kitaip reaguoti“, – sakė R.Tamošauskas.
