Vargu ar kas nors atsisakytų tokių pinigų, tačiau ar toks modelis gali būti įgyvendintas?
B.Visokavičienė siūlo apie tai rimtai pasvarstyti ir pateikė savo argumentus.
– Daugelis mūsų gauname užmokestį už darbą, kiti – bedarbio išmokas, pensijas. Tad kurie iš mūsų kiekvieną mėnesį veltui gautų kelis šimtus eurų?
– Siūlau pradėti kiekvienam Lietuvos gyventojui kiekvieną mėnesį mokėti universalias bazines pajamas (UBP).
Jos turėtų būti mokamos kiekvienam žmogui nepriklausomai nuo to, ar jis dirba, ar yra bedarbis, ar pensininkas, ar neįgalusis.
– Bet tai panašu į socializmą, kai buvo įteisinta lygybė, kai visi uždirbdavo panašiai, tik visų pajamos buvo gana mažos, leidžiančios tik išgyventi.
– Universalių bazinių pajamų esmė yra kita – šie pinigai būtų mokami papildomai, neatimant įprastai žmogaus gaunamo atlyginimo, pensijos, stipendijos ar turto pajamų, dividendų.
Labai svarbu ir tai, kad nuo mokamų UBP nebūtų išskaičiuojami mokesčiai.
Šios pajamos žmogui užtikrintų kuklų, bet orų pragyvenimą, pinigų pakaktų ne tik maistui, bet ir patenkinti kitus kasdienius poreikius pagal šiandieninio gyvenimo standartus.
– Ar tai reiškia, kad UBP būtų mokamos vienodo dydžio visiems, nors kiekvienas gautų algą arba iki tol gautą pašalpą, kitą socialinę išmoką? Kiek laiko galėtų būti mokami tokie neuždirbti pinigai?
– Bazinių pajamų suma, kurią kiekvieną mėnesį gautų piliečiai, būtų visiems vienoda, ji nepriklausytų nuo kitų gaunamų pajamų.
Tačiau socialinės išmokos būtų panaikintos, o jas pakeistų didesnės bazinės pajamos. Bazinės pajamos būtų mokamos visą gyvenimą nuo gimimo iki mirties.
– Bet ar universalios bazinės pajamos kai kuriems žmonėms netaptų stabdžiu dirbti? Kam tai daryti, jei ir taip gauni pinigų, kurių pakanka būtiniausiems poreikiams patenkinti?
– Tikrai ne. Kai žmogus jaučiasi saugiai, pagerėja sveikata, psichologinė savijauta, kyla kūrybiškumas, noras dirbti, tobulėti.
Be to, žmogus taip sukurtas, kad jam norisi gyventi geriau, tad dauguma tikrai norės gauti daugiau negu vien bazinės pajamos.
Jausdamasis ramus ir užtikrintas žmogus kaip tik ieškos jam įdomaus samdomo darbo, turės galimybę pamėginti pradėti savo verslą, tobulinti kvalifikaciją, mokytis.
Gaudami garantuotas bazines pajamas ir dar algą žmonės gyventų turtingiau, be to, tai būtų svarbi parama vidurinei klasei, kuri Lietuvoje labai nustekenta. Metas suprasti, kad kuo mažiau aplink mus nepriteklių, skurdo, tuo ramesnis ir saugesnis visų gyvenimas, – mažėja vagysčių, apiplėšimų, sukčiavimo, šešėlinės ekonomikos.
– Iš kur Vyriausybė gautų pinigų bazinėms pajamoms mokėti? Juk Lietuvoje tikrai nėra per daug pinigų, pavyzdžiui, pensijos didinamos, bet nedidelėmis sumomis.
– Yra daug galimybių, reikia tik protingai viską persvarstyti. Viena galimybių – atsisakyti visų socialinių išmokų ir jas skirti bazinėms pajamoms mokėti, nes visos išmokos yra mažesnės, negu būtų UBP.
Be to, pinigų atsirastų panaikinus socialinių išmokų administravimo išlaidas. Tai patvirtino Lenkijos valstybinio socialinio draudimo fondo tyrimo duomenys – vien administravimas sudaro net 60 proc. visų išmokoms skirtų valstybės išlaidų.
Taip pat valstybė galėtų tam tikslui specialiai išleisti vertybinių popierių, būtų galima panaudoti iš jų gautas lėšas, naudotis ES, kitų fondų parama.
– Kokia dar būtų universalių bazinių pajamų nauda kasdieniam žmonių gyvenimui?
– Suklestėtų smulkusis ir vidutinis verslas, vidurinė klasė, būtų kuriamos darbo vietos, išaugtų vartojimas, didėtų žmonių santaupos, augtų investicijos, didėtų valstybės biudžeto pajamos.
Bankai, žinodami, kad kiekvieno žmogaus sąskaitoje kiekvieną mėnesį atsidurs garantuota pinigų suma, noriau ir laisviau skolintų pinigų verslui, ypač vidutinėms ir mažoms individualioms įmonėms. Universalios bazinės pajamos taptų svariu asmens garantu.
Neabejoju, kad tai būtų lengviausias ir patikimiausias būdas padėti Lietuvai galutinai išsivaduoti iš skurdo, suteikti žmonėms psichologinę ramybę dėl ateities garantuojant minimaliai orų gyvenimą ir paskatinti verslumą. Universalių bazinių pajamų įvedimas Lietuvoje yra būtinas, nėra geresnio sprendimo.
UBP paskatintų keisti seną praėjusio šimtmečio, neatitinkančią dabarties sąlygų, stabdančią valstybės pažangą tvarką ir leistų keisti ekonominę politiką taip, kaip to reikalauja pažangios technologijos ir žmonių išgyvenimo tikrovė.
Žmonės patys geriausiai žinotų, kaip panaudoti UBP pinigus, reikalautų geresnių darbo sąlygų ir paslaugų.
Jie pradėtų daugiau rūpintis savo sveikata, mityba, o tai paskatintų viešojo sektoriaus pokyčius, biurokratija pati atsisakytų nereikalingų kontrolės funkcijų, nes nebereikėtų kontroliuoti, kaip žmonės naudoja tuos gana kuklius pinigus.
– Vis dėlto gal protingiau būtų didinti visas dabartines gaunamas pajamas pagal valstybės išgales ir galiausiai pasiektume tą patį rezultatą – žmonės ilgainiui gyventų geriau?
– Ne, niekada nebus taip, kad galėtume įvertinti kiekvieno žmogaus gyvenimo sąlygas, gebėjimus, šeimos padėtį, nes tai neįmanoma net ir pasitelkus informacinių technologijų išmaniąsias programas.
Pavyzdžiui, pašalpa vienišam ir vienam gyvenančiam piliečiui padeda išgyventi, bet tam, kuris gyvena su didele šeima – senais tėvais, vaikais, seneliais – dabar mokamos pašalpos net visų šeimos narių maistui nepakanka.
Tada žmogus ieško išeities – nelegalaus darbo šešėlyje, emigruoja arba gyvena be vilties, be pasitikėjimo valstybe ir valdžia, kuri juo nesirūpina. Tai pavojinga ir nehumaniška.
Turime suprasti, kad skurdas ir atskirtis, kaip ir didelė nelygybė, yra skurdžios valstybės ir silpnos ekonomikos pasekmė.
Valstybės biudžetas, „Sodra“ ar Privalomojo sveikatos draudimo fondas, kaip žinome, neturi pakankamai pajamų, tad moka mažiau, negu iš tiesų reikia, ligoninėms, mokykloms, pensininkams ir kitiems.
Stokojama pinigų, todėl iš biudžeto lėšų išlaikomos mokyklos, ligoninės ar universitetai nebegali padengti būtiniausių išlaidų. Tokia ekonomika man primena skaudžią praeitį sovietų okupacijos metais, o valdymas – sovietinio planinio ūkio centralizuotą planavimą.
– Bet gal kaltos ligoninės ir mokyklos, nes nemoka tvarkytis su iš valstybės biudžeto joms skiriamais pinigais?
– Priešingai, jos sugeba tvarkytis, tačiau neturi kitos išeities, nes tenka mokėti atlyginimus mokytojams, gydytojams, apmokėti paslaugas.
Tada tų įstaigų vadovai problemas sprendžia mokėdami mažesnius atlyginimus, nepagrįstai mažindami dirbančiųjų skaičių, blogindami, supaprastindami paslaugų kokybę.
– Teigiate, kad pinigų universalioms bazinėms pajamoms atsirastų sumažėjus administracinėms išlaidoms, kurios skiriamos apskaičiuoti ir skirstyti įvairias socialines išmokas.
Bet mes iš patirties žinome, kad dažnai biudžetas pildomas didinant mokesčius.
Ar nebūtų didinami jie?
– Ne. Pinigai randasi visoje mūsų valstybės ekonomikoje, jie nuolat cirkuliuoja taip, kaip žmogaus organizme kraujas, o ekonomika tą pinigų cirkuliaciją arba stabdo, arba paskatina judėti greičiau ir efektyviau.
Universalių bazinių pajamų, išmokėtų kiekvienam žmogui, suma suktųsi vartojime, santaupose, pinigų srautuose per bankus, investicijose. Tai skatintų ekonomikos augimą, nes visi tvarkingai susimokėtų už paslaugas – šildymą, elektrą, dujas, vandenį, pirktų daugiau būtiniausių maisto ir kitų prekių.
Kiekvieną dieną naudojama UBP pinigų suma didintų verslo apyvartą.
Iš verslo, gamybos ir paslaugų būtų uždirbama daugiau pajamų ir sumokama daugiau mokesčių.
Kaip minėjau, kiltų smulkusis ir vidutinis verslas, stiprėtų šalies vidurinė klasė.
O reguliuoti pinigų apyvartą taip, kad nebūtų nepagrįsto kainų augimo, privalo Lietuvos centrinis bankas, pasitelkdamas monetarinės (pinigų) politikos instrumentus, Vyriausybė (konkrečiai – Finansų ministerija), taikydama fiskalinės politikos priemones taip, kaip tai daroma visame Vakarų ir pirmiausia ES šalių demokratiniame pasaulyje esant konkurencingai rinkos ekonomikai.
Nereikia didinti mokesčių, nes mokestinių pajamų valstybių biudžetuose ir taip gausėja, jei ekonomika auga. O ekonomikos plėtrą lemia ir kiekvieno žmogaus, ir verslo pajamų bei valstybės pajamų augimas.
Išmaniosios transformacijos ir reformų kelyje maža, bet kiekvienam žmogui paskirta UBP pinigų suma paskatintų teisingą ir sąžiningą progresyvumą mokant mokesčius, neliktų galimybių ir noro jų vengti, perkelti į kitas šalis arba ieškoti dar kitokių slėpimo būdų.
