Į Narvą Estijoje, į Daugpilį Latvijoje ar į Visaginą Lietuvoje? Tokius tris kelius su artimaisiais svarstė O.Rudenko, kai suprato, jog vaikus privalo apsaugoti nuo karo baisumų ir išvežti į ramesnę šalį.
„Narva man netiko, nes už upės matyčiau Rusiją. O kai svarstai apie Latviją ir Lietuvą, nėra ką rinktis: žinoma, Lietuva! Tai juk mano meilė“, – šypsojosi gimtinėje korepetitore, matematikos mokytoja ir psichologe dirbusi ukrainietė.
Charkove, 2 milijonus gyventojų turinčiame mieste, kuriame gyveno su šeima, O.Rudenko turėjo korepetitorių centrą su dešimčia mokytojų, kaip psichologė seniai dirbo su visu pasauliu. Tik rusų kariuomenė sujaukė įprastą gyvenimą.
„Turiu tris vaikus. Vyriausioji jau gyvena savarankiškai. Ji prasidėjus karui iš Charkovo išvyko trečią dieną, o aš su dviem mažesniaisiais – 10-ies ir 15-os metų – mieste išbuvau devynias dienas. Iš jų trys jau buvo neturint šildymo, šviesos, nuolat gyvenant koridoriuje, girdint bombų sprogimus, vykstant oro antskrydžiams. Devintą dieną supratau, kad nebeturiu galimybės dirbti, kad mano vaikams labai blogai, ėmė baigtis maistas. Suvokiau, jog reikia nešdintis, nors nenorėjau niekur vykti – norėjau likti Ukrainoje“, – pasakojo Oleksandra.
Iš pradžių vyras įkalbino persikelti į mažą kaimelį Vidurio Ukrainoje, kur moteris su vaikais prabuvo apie savaitę. Per tą laiką ji šiek tiek aprimo ir pradėjo sukti galvą, kur vykti toliau, mat dėl prasto interneto ryšio negalėjo dirbti ir pasitraukusi iš apšaudomo Charkovo.
Pasirinkti Lietuvą ją paskatino ir ankstesnių kelionių prisiminimai. Mūsų šalyje prieš trejus metus ji lankėsi su šeima – tąsyk čia atkako kaip turistai, dvi savaites keliavo po Baltijos šalis. Tai buvo pirmas kartas, kai Oleksandra atvyko į Lietuvą. Tos trumpos viešnagės pakako, kad ją sužavėtų lietuvių pasididžiavimo savo tauta jausmas.
Patirtas įspūdis taip paveikė moterį, kad grįžusi namo ji ėmė domėtis, kuo mes skiriamės nuo latvių ir estų.
„Lenkiuosi prieš Lietuvą, kurios žmonės sugebėjo tiek daug padaryti kovodami už laisvę. Tikiuosi, kad tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, ir pas mus lems tokius pokyčius“, – vylėsi iš karo zonos pabėgusi ukrainietė.
Kovo viduryje ji su vaikais ir mama atkako į Visaginą, miestą, kuris savo dydžiu nė kiek nepanašus į milijoninį Charkovą. „Bet man čia patinka. Lietuvoje labai ramu – ačiū jums visiems. Jaučiuosi kaip namie. Lietuva mano meilė buvo dar iki tol, kol teko čia įsikurti bėgant nuo karo“, – prisipažino Visagine namus radusi ukrainietė.
Nors atsikraustyti į Lietuvą privertė tragiškos aplinkybės, apie savo gyvenimą moteris kalba optimistiškai: „Nėra neišsprendžiamų užduočių. Reikia sudaryti planą ir veikti“.
Vienas pirmutinių jos plano punktų – įgyti lietuvių pagarbą ir pripažinimą. Oleksandra Visagine vaikus moko matematikos, o vaikai ją – lietuvių kalbos.
„Noriu būti naudinga Lietuvai“, – sakė dėkinga ją palaikantiems Lietuvos žmonėms ukrainietė.
Neseniai moteris lankėsi gimtinėje, kad perorientuotų savo verslą. Korepetitorių centrą įkūrusi moteris negali jo uždaryti, nes Ukrainoje likusiems kolegoms tai vienintelė galimybė pragyventi. Jai pačiai, Lietuvoje dirbančiai su verslo liudijimu, pakanka to, kiek užsidirba čia. Bet Oleksandra tvirtai pasiryžusi grįžti į Ukrainą, kai tik bus įmanoma tai padaryti.
