Kaupti problemas – ne į gera
„Atrodo, kad žmonija išgyvena aukso amžių ir yra žmonių, kurie sako, kad būtent šiuo metu pikas buvo ar jau yra pasiektas, nes ateitis gali būti blogesnė – iššūkių ne vienas ir su kamuoliukais reikia žongliruoti – klimato kaita, nelygybės išaugimas, karai, Kinijos žvėriškas stiprėjimas, kai tuo metu skurdas ir badas kažkur Afrikoje“, – atkreipė dėmesį ekonomistas.
Kaip juokavo radijo laidos pašnekovas, laikas ir yra sugalvotas tam, kad „visos nesąmonės nesukristų vienu metu“.
R.Kuodis mintį aiškino tuo, kad būtų gerai, jog žongliruojant tais pačiais kamuoliukais, vienu metu jų ore nebūtų daug, nes kažkuris nukris, kažkuris suduš. „Bėda po vieną nevaikšto“, – dabartinę nuotaiką ekonomikoje komentavo jis.
Juo labiau, kad būdamas sistemų analitiku jis puikiai suvokia, ką reiškia turėti daug problemų vienu metu. Tokiais atvejais stinga dėmesio, trūksta laiko ar resursų joms išspręsti.
„Ačiū Dievui, pasaulis devyniolikto amžiaus pabaigoje–dvidešimto pradžioje išrado vadinamąją institucinę socialinę sistemą ir visuomenė sukūrė didelius ir dažnai brangius institutus: socialinis draudimas, socialinė apsauga, nes žmonės tokiu mastu jau negali padėti patys sau, kaip galėdavo padėti viduramžiais, kai gyvendavo šeimomis kaimuose“, – dėstė pašnekovas.
Kadangi dalis žmonių kaltina socialinę sistemą, neva ji išstūmė bendruomenę ir šeimą kaip socialinį instrumentą, šalies progresas vertinamas nevienodai.
„Yra problemų su progreso vertinimu. Daug kas sako, kad kai kuriose vietose vyksta regresas, pavyzdžiui, trumpėja amerikiečių viduriniosios klasės gyvenimo trukmė – kas čia dabar? Atrodo, kad einame tiesiai pirmyn su medicina, technologiniais atradimais, o staiga pradeda galabytis, atsiranda alkoholizmas ir pan.“ – komentavo jis. Čia jau yra žingsnis į laimės ekonomiką, pabrėžė jis.
A.Kaluginas ir R.Kuodis radijo laidoje aptarė, kaip gali būti suvokiama laimė. „Kai manęs klausia, kas yra laimė, tai aš atsakau šiek tiek kliše, kad tai skirtumas tarp realybės ir lūkesčių“, – teigė jis.
Pasak ekonomisto, šis apibrėžimas veda į du kelius: mes galime gerinti savo realybę ir valdyti lūkesčius.
Pavyzdžiui, pagal laimės indeksą, laimingiausi yra danai, nes jie mažai ko tikisi ir yra ramūs, aiškino pašnekovas. Jie prieš Kalėdas nesitiki papildomų piniginių premijų ar paaukštinimų, tačiau sulaukus – džiaugiasi.
„Jei viską paverstume į lietuvišką perspektyvą: sėdi kokia nors moteris parduotuvės kasoje ir svajoja, kaip šoks pagrindinį vaidmenį didžiajame teatre Niujorke. Natūralu, kad galimybė yra maža, o žmogus toje kasoje niekada nebus laimingas, nes turi aukštus lūkesčius“, – lygino jis.
„Noriu, nes kaimynas to nori“
Kaip svarstė R.Kuodis ir A.Kaluginas, dar vienas iš „tektoninių lūžių“ ekonomikoje yra gyventojų vartojimas. Anot ekonomisto, bandome imituoti kaimyną, kuris nusiperka geresnę mašiną, prabangesnį namą ar išleidžia vaiką į brangesnę mokyklą.
„Žmonės daug ką nusiperka iš neuždirbtų pajamų, o skola yra dalykas, kuri spaudžia smegenis: kaip išmokėsiu už namą, kaip išmokėsiu už mašiną ar mokslus? Tyrimai rodo, kad žmonės jaučiasi nestabiliai ir nesaugiai – laimės nedaugėja, nors pajamos auga“, – sakė jis.
Neortodoksiniai ekonomistai, tarp kurių sakosi esąs ir pats R.Kuodis, žvelgia į laimės apibrėžimą iš kiek kitokios perspektyvos. „Kas jums sakė, kad norai yra neriboti – jie yra socialiai formuojami. Juos suformuoja verslas, aplinka.
Yra pilna istorijų, kodėl žmonėms reikia deimantinių žiedelių prieš tuokiantis. Todėl, kad kažkas suformavo norą anglies gabaliuką naudoti kaip statusą, simbolį partneriui – tai yra rinkodaros kompanija, kuri rodoma ir per filmus. Koks absurdas, kai žmonės išleidžia ne po vieną algą, kad nupirktų kietą akmenuką. Tai vienas iš pavyzdžių, kad norai yra formuojami ir klausimas, kas tai daro“, – atkreipė dėmesį jis.
Tačiau „radikalios nežinomybės“ problema ne ką menkesnė, sutartinai patvirtino radijo laidos dalyviai. Pasak jų ir kitų pasaulio mokslininkų, ji atsiranda tada, kai žmogus supranta, ko nežino. Ekonomistai išskiria rizikos ir neapibrėžtumo aspektus.
„Rizika yra tada, kai žinai daugmaž tikimybes, tai tada gauni kažkokį apibrėžtumą, bet neapibrėžtumas yra kitur – juk nežinome jokių scenarijų“, – kalbėjo ekonomistas.
R.Kuodis priminė matematiko bei filosofo Blezo Paskalio iškeltą principą, kuriuo iškėlė klausimą – ar verta investuoti į tikėjimą Dievu? Juk mes nežinome. Jei tikėsi, kad Dievas yra – tai bus gerai, bet jei netikėsi, o vėliau paaiškės, kad klydai – tavęs laukia pragaras.
Pašnekovas sugretino ir koronaviruso pandemiją, karo aktualijas ir net klimato kaitos problemas. Šiais atvejais visuomenė neretai skyla į dvi dalis, o mokslas kai kada neturi paaiškinimo.
„Su klimato kaita irgi taip pat: nuo ko priklauso, mokslas nežino. Neetiški verslai situaciją pakreipia sau naudinga linkme tiek apie rūkymo žalą, tiek apie tų pačių naftos ar dujų deginimą. „Lobistai išnaudoja, kai nesame 100 proc. tikri“, – pakartojo jis.
Tačiau, pasak radijo laidos dalyvio, žmonės nuolat ieško būdų, kaip valdyti situaciją, nes turi praktinės išminties: taupo juodai dienai, investuoja į santykius ar socialinį kapitalą.
Krizė – mūsų galvose
Anot R.Kuodžio, nors infliacija Lietuvoje jau ne kartą komentuotas klausimas, jis susijęs su politikų identitetu – mat jie nori pasirodyti, kad gali kalbėti visuomenei socialiai jautriais klausimais.
„Mano nuomonė konservatyvesnė: mes nežinome, ar ateitis bus blogesnė, todėl nemalonumus prarykime šiandien“, – sakė jis.
Diskutuodamas apie infliaciją šalyse, ekonomistas apžvelgė, kad dabartinė ekonomikos padėtis gera, pajamos smarkiai auga, tačiau turime sumokėti kainą už energetinius išteklius. Visgi dabar pastebima, kad šiuo metu vyksta debatai tarp politikų: problemą spręsti dabar ar palikti ateičiai.
„Bet aš nesu linkęs kaupti problemų, nes visas mišinys gali lemti, kad po truputį problemas teks gliaudyti kaip riešutus. Jei žmogus vaikosi asmeninių reitingų, tai jis yra korumpuotas – mes jį ne tam išrinkome“, – pasakojo jis.
Tačiau ekonomistas paragino suvokti, kad krizė yra galvose, tad reikia „tvarkyti galvas“ ir nepamiršti žvilgtelėti į aplinkinius.
„Tai mano pirmas patarimas yra „perkratyti“ lūkesčius ir suvokti, ko mes norime iš gyvenimo“, – davė patarimą pašnekovas. Kaip akcentavo R.Kuodis, žmonės mėgsta pabrėžti, kas esą per vartojimą – ne išimtis ir lietuvaičiai. Juolab, kad Lietuvoje pirmauja nuosavo būsto dalimi visame pasaulyje.
„Visgi mums pakankamai gerai sekasi ne tik dėl to, kad Vilniuje pasiekėme 130 proc. daugiau nei Europos Sąjungos (ES) pajamų vidurkio. Gal nelabai objektyvus vertinimas, nes sostinės visada geriau laikosi, bet tai yra daug. Mes visi gana greitai vejamės ir netrukus pasieksime Ispaniją bei artėsime prie Italijos“, – prognozavo jis.
Lietuvos padėtis nėra bloga, ką rodo ir pasaulio laimės apžvalgos, dėstė ekonomistas. Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad vidurkiai yra vidurkiai – reikia suvokti, kad dalis žmonių gyvena skurdžiai dėl savo kaltės, o dalis dėl išorinių aplinkybių.
„Sėkmės neužtenka, turi nepasisekti kitiems“, – R.Kuodis priminė Jungtinių Valstijų rašytojo Gore'o Vidalo mintį.
R.Kuodis antrino, kad mums svarbiau statusas ir buvimas viršiau kitų. Vis tik jis mano, kad statuso vaikymasis yra bergždžias, nes jei tu pakilsi iš antros vietos į pirmą, tai kažkas turi užimti žemesnę vietą.
„Reikia stabdyti žmoniją nuo bėgimo socialiniais takeliais, nes čia labai lengva įsivelti į ginklavimosi varžybas: kaimynas pradėjo daugiau dirbti, nes nori išleisti į geresnę mokyklą, tai tu esi priverstas daryti tą patį“, – sakė jis.
