Lietuvių pasitenkinimas darbu ir alga – žemas: ekspertai sako, kad dėl to kalti ir patys darbuotojai

Nuo 2016 metų iki 2022 metų nors įmonės dėjo daug pastangų – pagerino visas darbo sąlygas, įvedė įvairias motyvacinės sistemas – darbuotojų pasitenkinimas darbu išaugo labai nedaug – tik 0,6 balo, „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo bendrovės „CV-Online“ rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė.

Tyrime, kuriame dalyvavo dirbantys įvairų darbą įvairų amžiaus grupių respondentai iš visos Lietuvos, buvo matuojama 16 pasitenkinimo darbu veiksnių, kurie buvo vertinami 10 balų sistemoje. Šiemet pasitenkinimas darbu siekia 6,33 balo. Šis rezultatas galėtų būti ir geresnis – pasak R.Karavaitienės, jei žmonių pasitenkinimas darbu būtų 7–8, tai jau būtų labai geri rezultatai.

Aukštais balais – 7,4 – žmonės įvertino darbo įdomumą: tai reiškia, kad dauguma lietuvių dirba tai, kas jiems patinka. Šis elementas pasirodė esąs kertinis, bene daugiausia prisidedantis prie pasitenkinimo darbu. Taip pat aukštų balų sulaukė kolektyvas, socialinė aplinka, darbo priemonės ir įrankiai bei darbo sąlygos.

„Žmonėms tikrai svarbu, su kokiomis priemonėmis tenka dirbti – ar įrankiai modernūs, naujoviški. O bene aukščiausio įvertinimo – beveik 8 balų – sulaukė darbo vietovė: darbuotojai laiko dideliu privalumu, kad vis daugiau įmonių suteikia galimybę dirbti namuose, sukuria daugiau hibridinio darbo galimybių. 2021 metais šis darbo vietovės veiksnys visiškai šovė į viršų, nes apskritai žmonės ieško darbo arčiau namų“, – apklausos rezultatus komentavo vadovė.

Darbo paieškų platformos „Lovejob“ vadovas Saulius Vanagas mano, kad tokius rezultatus lėmė per paskutinius kelerius metus įvykę pokyčiai – karantinas, darbas iš namų, rizika būti atleistam iš darbo, rizika susirgti ir net numirti – ir kai kuriais atvejais darbdavių atsainesnis požiūris į darbuotojus.

„Viso to pasekmė – kad nemaža dalis darbuotojų pradėjo dar atsainiau vertinti darbo prasmę, pradėjo galvoti, ar jie apskritai nori į tą darbą eiti. Savirealizacijos noras, gyvenimo prasmės ieškojimas atsiranda nuo maždaug 40 metų, tačiau pastarieji metai paskatino didesnę dalį žmonių susimąstyti, ar jie tikrai dirba ten, kur nori, ir ar jie išvis nori dirbti, o ne kaime kokias braškes auginti“, – kalbėjo jis.

Tačiau, nors atlyginimai ir sparčiai keliami, net 71 proc. respondentų mano, kad jų gaunama alga yra per maža, o darbas – nuvertinimas. „Teisingas“ atlyginimas, pasak respondentų, turėtų būti apie 38 proc. didesnis.

„Beveik kiekvienais metais, kai vykdome šį tyrimą, skaičiai būna gana panašūs – nuo 70 iki 80 proc. sako, kad gauna per mažą atlyginimą ir mano, kad jis turėtų būti didesnis maždaug nuo 30 iki 40 proc.“, – pastebėjo R.Karavaitienė.

Visgi tik 18 proc. nepatenkintų atlyginimu aktyviai ieško naujo darbo. Tačiau vadovė įspėja, kad, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad 18 proc. nėra daug, tačiau tai reiškia, kad vos ne kas 5 darbuotojas kiekvienoje įmonėje aktyviai dairosi naujo darbo. „Jeigu įmonėje yra 1 tūkst. darbuotojų, o iš jų kas 5 aktyviai ieško darbo, tai jau yra signalas, kad gal reikėtų pasikalbėti su darbuotojais, kokie jų lūkesčiai?“ – siūlė ji.

Pasak apklaustųjų, 82 proc. neieško naujo darbo dėl to, kad juos stabdo baimė, jog gali prarasti esamą, jeigu darbdavys sužinos apie šias paieškas. Taip pat bijoma rizikos, kad naujas nebūtinai bus geresnis, kai kuriems jau trukdo ir amžius, stabdo ir darbo rinkoje paklausių įgūdžių trūkumas, o štai darbuotojams regionuose tiesiog nėra galimybių pereiti į kitą įmonę.

O mažiausiai darbuotojai metai iš metų yra patenkinti karjeros, papildomo uždarbio galimybėmis ir motyvacinėmis priemonėmis – šis rodiklis nesiekia nė 5 balų įvertinimo. Pasak R.Karavaitienės, tyrimai rodo, kad darbuotojų lūkesčiai motyvacinėms priemonėms prasilenkia su tuo, ką realiai suteikia darbdavys.

„Darbuotojai tikisi labiau individualizuotų sprendimų, o įmonės imasi daugiau bendrinių ir nebūtinai turi finansinių ir žmogiškųjų resursų, kad galėtų pagalvoti apie kiekvieną darbuotoją atskirai“, – aiškino vadovė.

Visgi S.Vanagas atkreipia dėmesį, kad kai kada dėl nepalankių darbo sąlygų kalti ir patys darbuotojai. „Būna, kad, pavyzdžiui, sandėlininkų išsilavinimas, kai kada net ir savivertė, suvokimas apie darbo vertę yra per žemi išsireikalauti didesnės algos.

Be to, jie atlieka mažai kvalifikuotą darbą, kurį greičiausiai po kelių ar keliolikos metų pakeis robotai, tad suprantama, jog tokie žmonės gauna gerokai mažesnį atlyginimą. Tad daug kas priklauso ir nuo darbuotojų – ką jie dirba ir kokioje įmonėje, kiek ta įmonė ar sektorius apskritai yra pelningas ir kiek tos įmonės akcininkai yra viskam pasiruošę ir vertina savo darbuotojus“, – kalbėjo jis.

Tačiau vadovas sutinka, kad tikrai yra sektorių, kurie galėtų labiau vertinti savo darbuotojus. Bet, pastebėjo jis, yra ir sektorių, kurie savo darbuotojus pervertina – moka jiems per daug, palyginti su tuo, kokią šie sukuria vertę.

„Kad ir ta pati informacinių technologijų (IT) sritis – yra vietų, kur atlyginimai jau yra pramušę lubas ir kai kurios įmonės jau nebeišgali lietuviams IT specialistams mokėti tokių algų, kokių jie nori, tad samdosi darbuotojus iš Balkanų, nes ten juos galima susirasti gerokai pigiau“, – sakė S.Vanagas.

Dalyje apklausos buvo apklausti ir neturintys darbo. Maždaug pusė neturinčių darbo atsakė, kad aktyviai ieško darbo, o kiti kaip vieną pagrindinių priežasčių, kodėl dabar neverta ieškoti darbo, nurodė, jog „dabar netinkamas laikas“.

„Tačiau dirbantieji šio laikotarpio nevertina kaip netinkamo darbo paieškai – jie mano, kad laikas keisti darbą yra palankus. Tuo metu neturintys darbo minėjo, kad, kol gauna finansinę paramą, pašalpas, tol nėra prasmės stengtis ir ieškoti darbo.

Taip pat jie mano, kad ieškotis darbo trukdo jų amžius ir įgūdžių trūkumas. Bet tai toks išankstinis nusistatymas, žmonės save nuvertina, jiems tiesiog trūksta gebėjimo save tinkamai pateikti rinkai“, – aiškino R.Karavaitienė.

Taip pat vis dar kovojama su diskriminacija darbo rinkoje, su kuria ypač susiduria vyresnio amžiaus moterys. Tyrimas parodė, kad jau maždaug 36–45 metų moterys dažniau mini, kad jų amžius trukdo susirasti darbą.

„Nors toks žmogus jau „išsigryninęs“ – žino, ką moka, ką gali – tačiau jos jau galvoja, kad dėl savo amžiaus joms bus sunku susirasti darbą, todėl jo net ir neieško, nors darbo rinka jau ir keičiasi, ir stipriai kovojama su šia problema – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba puikiai prisideda prie diskriminacijos mažinimo, konsultuoja įmones“, – kalbėjo ji.

Visgi dėl sunkesnio vyresnio amžiaus žmonių įsidarbinimo S.Vanagas linkęs papriekaištauti ir patiems darbuotojams. Pasak jo, tai kartais esti tiesiog įaugusi pačių žmonių savivertės problema – jie patys save yra iškart užprogramavę ir nuvertinę.

„Pavyzdžiui, žmogui 60 metų ir jis iškart atėjęs į pokalbį sako: „Na žinote, man 60 metų, tuojau sulauksiu pensijos, manęs niekas nebevertina“. Na tai aišku, kad jo niekas ir nebevertins, nes jis pats „užduoda tokį toną“.

Tačiau pažįstu keletą vyresnio amžiaus žmonių, kurie savo energija, žiniomis, pasitikėjimu savimi tikrai nenusileidžia 25 metų amžiaus žmonėms. Daugeliu atvejų šių žmonių stiprioji savybė yra žinios. Bet, jei jie nemoka jų patiekti kaip privalumo per darbo pokalbį, tada aišku, kad jų darbdaviai nevertina“, – aiškino vadovas.

Apskritai moterys pasitenkinimą darbu vertina labiau neigiamai ir jau tik 5 veiksniai iš 16 moterų yra vertinami geriau negu vyrų. „Tie 5 veiksniai daugiausia susiję su techniniais dalykais: darbo vieta, sąlygomis, priemonėmis. Nėra jokios kalbos apie motyvaciją, atlygį, karjerą – nėra savirealizacijos.

Didžiausi skirtumai tarp vyrų ir moterų yra, kad vyrai turi daugiau galimybių užsidirbti papildomai – tai susiję su tuo, kad nemaža dalis vyrų dirba gamybos sektoriuje, kur apskritai yra didesnės papildomo uždarbio galimybės“, – aiškino vadovė.

Taip pat apklausoje vyrai daug geriau negu moterys įvertino motyvacines priemones – bet tai, pasak jos, jau yra derybiniai sugebėjimai, mat vyrai geriau sugeba išsiderėti būtent jiems tinkančias motyvacines priemones, susiderėti jiems tinkamą atlyginimą.

„Netgi pagarbos ir mikroklimato vietoje vyrai sulaukia daugiau pagarbos negu moterys. Vyrai aukščiau vertina santykius su vadovais, kolektyvu bei karjeros galimybes. Viską, kas susiję su santykiais, įvertinimu, tinkamą savęs realizavimą, moterys vertina šiek tiek prasčiau nei vyrai“, – pasakojo R.Karavaitienė.

Bet moterys, nors ir mažiau patenkintos darbu, tačiau ir mažiau ieško naujo darbo, rodo rezultatai. Pasak vadovės, atrodo, kad joms trūksta ryžto, pasitikėjimo savimi. „Nežinau, kiek metų turi praeiti, kad pasikeistų pačių moterų požiūris į save, kad pakiltų jų pasitikėjimas savimi.

Pagal tyrimus, 20 proc. patenkintų darbu vyrų vis tiek ieško naujų galimybių – jie nori dar didesnio atlyginimo, aukštesnių pareigų, dar geresnės karjeros. O tuo metu tik 16 proc. šiek tiek darbu nepatenkintų moterų aktyviai ieško naujo darbo. Tai parodo stagnaciją – lyg ir nelabai esu patenkinta darbu, bet nieko keisti nenoriu“, – stebėjosi ji.

Tuo metu S.Vanagas tai aiškina natūraliu gamtos dėsniu. „Moterys gimdo vaikus, todėl joms atsiranda instinktas pasirūpinti aplinka – kai turi vaikų, automatiškai kur kas atsargiau vertini bet kokį pokytį. Sakykime, moteris dabar saugiai dirba, gauna atlyginimą, žino, kad gali susimokėti mokesčius ir išlaikyti vaiką.

O jeigu nueis į naują įmonę, gali būti, kad po bandomojo ją atleis ir tada ji praras galimybę suteikti savo vaikui geresnį rytojų. O vyrai labiau linkę į avantiūras ir, kad ir kaip būtų keista, jiems lengviau susirasti darbą ir jie už tą patį darbą dažniau prašo didesnio atlyginimo – ir jį gauna. Jei jiems kažkas nepatinka, jie keičia darbą ir tikisi, kad viskas išsispręs“, – tikino vadovas.