Vyrų padėtis – geresnė
SEB banko atlikto tyrimo duomenimis, netekusios partnerio paramos, finansinių iššūkių patirtų 24 proc. Lietuvos moterų. Bemaž pusei (45 proc.) moterų Lietuvoje vyro ar partnerio netekties atveju tektų perimti bent dalį jo skolų ar kitokių finansinių įsipareigojimų.
SEB banko vadovė Sonata Gutauskaitė-Bubnelienė pastebi, kad Lietuvos moterų padėtis šiek tiek geresnė negu Estijos ar Latvijos, kuriose beveik 3 iš 10 moterų yra finansiškai priklausomos nuo savo partnerių. Vis dėlto visose trijose šalyse matyti didelis skirtumas tarp moterų ir vyrų padėties: vidutiniškai tik 8 proc. vyrų yra finansiškai priklausomi nuo savo antrųjų pusių.
Banko užsakymu atlikto Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalių gyventojų tyrimo duomenimis, bemaž 7 iš 10 moterų Baltijos šalyse buvo išėjusios vaiko priežiūros atostogų ir vidutiniškai 2,3 metų praleido atsitraukusios nuo darbo rinkos, palyginti su 1,6 mėnesio, kuriuos vaikams auginti paskyrė vyrai. Lietuvos moterys vaiko priežiūros atostogose vidutiniškai praleidžia 2,2 metų.
„Sodros“ I ketvirčio gyventojų darbo pajamų apžvalgoje matomi moterų patiriami iššūkiai, kai nusprendusios susilaukti vaikų, tampa mažesnių pajamų įkaitėmis visą gyvenimą, kas senatvėje lemia ir net penktadaliu mažesnę pensiją nei gauna vyrai.
Didžiausias vyrų ir moterų vidutinių darbo pajamų atotrūkis yra fiksuojamas 27–38 metais. Tai yra amžius, kai daugumai gimsta ir auginami vaikai. Šio atotrūkio pikas pasiekiamas 32 metais, kai vyrų darbo pajamos 34 proc. didesnės nei moterų. Darbo pajamos tarp lyčių susilygina tik apie 50-uosius metus.
Sudėtinga mamoms ir grįžus į darbą: besitęsiantis atotrūkis patvirtina prielaidą, kad dėl vaiko priežiūros atostogų atlyginimai dažnai įsišaldo. Pradėję lankyti darželius vaikai neretai serga, o beveik 80 proc. sergančių vaikų slaugos atvejų tenka moterims.
Dėl to vėl sumažėja mamų pajamos. Mažesnės darbo pajamos, ilgos pertraukos darbe lemia ir mažesnę senatvės pensiją – ji yra mažesnė nei vyrų 20 proc. arba 88 eurais.
Žmonai – didesnė turto dalis?
Advokatų profesinės bendrijos „Constat“ partnerio advokato Roberto Naruševičiaus teigimu, sutuoktinių pajamos iš darbinės veiklos yra bendroji jungtinė nuosavybė. Dėl to skyrybų metu turtas įprastai padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus tuos atvejus, kai pagal įstatymą leidžiama nukrypti nuo lygių dalių principo.
„Bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija nėra absoliuti, ji gali būti nuginčyta. Sutuoktinis gali rinktis vieną iš savo turtinių teisių gynimo būdų ir tikėtis bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos paneigimo, t. y. turto pripažinimo asmenine nuosavybe, kompensacijos ar didesnės turto dalies“, – portalui lrytas.lt aiškino advokatas.
Civiliniame kodekse (CK) numatyta, kad kompensacija sutuoktiniui gali būti išmokama keliais atvejais.
Pirma, jei prijungus turtą, kuris yra sutuoktinio asmeninė nuosavybė, padidėjo turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, vertė. Tokiu atveju šis sutuoktinis turi teisę gauti kompensaciją iš bendro turto.
Antra, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos.
Trečia, kai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė sumažėjo bendrą turtą naudojant tikslams, nesusijusiems su CK numatytų prievolių vykdymu – išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti.
Tuo metu advokatų kontoros „Sorainen“ ekspertė, advokatė Jurgita Karvelė portalui lrytas.lt sakė, kad klausimas galėtų būti pasuktas ir kitaip – būtent moteris galėtų prašyti išlaikymo iš vyro ir po skyrybų, jei visų santykių metu rūpinosi namais ir toks buvo sutuoktinių susitarimas.
Skyrybų atveju pagal Civilinį kodeksą sutuoktiniai teoriškai turtą turėtų pasidalinti pusiau – net jei vyras turi verslą, o žmona namuose rūpinasi šeima, vis tiek santuokos metu įgytas turtas yra bendras. „Tai, kad vyras daugiau dirbo, yra visai nesvarbu, nes santuokos esmė yra pasidalinti pareigomis šeimoje, o sutuoktinių atliekamos pareigos negali sumažinti jų indėlio į šeimą.
Tačiau tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, jei šeimoje yra daugiau nei 2 maži vaikai ir jie po skyrybų lieka gyventi su mama, tada moteris netgi gali prašyti didesnės turto dalies. Todėl neretai žmona gali pretenduoti į didesnę turto dalį“, – aiškino ji.
Išsireikalauti kompensacijos beveik neįmanoma
R.Naruševičius atkreipia dėmesį, kad, pagal susiklosčiusią praktiką, vien sutuoktinio išlaikymas nėra reikšminga aplinkybė priteisti kompensaciją. Teismai yra pažymėję, kad asmens dirbto laiko trukmė dalijant turtą nėra teisiškai reikšminga aplinkybė.
„Vien tai, kad asmuo neturėjo darbinių pajamų, savaime nepaneigia jo indėlio į šeimos gerbūvio kūrimą. Rūpinimasis buitimi, namais, vaikais taip pat yra rūpinimasis šeima. Šalims vedant bendrą ūkį, toks pareigų pasiskirstymas nevertintinas kaip netolygus ar akivaizdžiai rodantis, kad nedirbantis asmuo nesirūpina šeima. O teisę į kompensaciją privalo įrodyti tas sutuoktinis, kuris jos reikalauja.
Taigi, materialus sutuoktinių indėlis gali būti nevienodas. Lygiateisiškumo principas reikalauja, kad kiekvienas sutuoktinis prisidėtų prie šeimos pareigų vykdymo pagal savo galimybes – nereikalaujama visiškai vienodo materialiojo jų indėlio.
CK įtvirtinta lygių dalių prezumpcija yra neabsoliuti ir yra nurodytas nebaigtinis pagrindų sąrašas, kuomet galima nuo jos nukrypti, bet nukrypimas dėl labai skirtingo sutuoktinių indėlio praktiškai yra neįmanomas.
Pirmiausia asmuo turėtų įrodyti, kad prisidėjo prie bendro šeimos ūkio kūrimo (įvairiais darbais, priežiūra ir pan.). Tada teismas, nepažeisdamas teisingumo principo, vertintų kiekvieno sutuoktinio skirtingą indėlį ir, remdamasis juo, proporcingai padalintų bendrą nuosavybę“, – kalbėjo jis.
Pasak advokato, vertinant dabartinę teismų praktiką, daugeliui sutuoktinių nepavyksta įrodyti būtinybės nukrypti nuo lygių dalių principo – išimtys taikomos tik esant itin sunkioms situacijoms, kai asmuo mažai rūpinasi šeima, piktnaudžiauja alkoholiu, dėl neatsakingų veiksmų praranda darbą, padaro autoįvykį, dėl kurio reikia atlyginti padarytą žalą, ir pan.
Taip pat, teismui sprendžiant vienam iš sutuoktinių priteisti ginčo turtą natūra, o kitam – už jam tenkančią dalį kompensaciją pinigais, būtina aiškintis, ar antrasis sutuoktinis yra finansiškai pajėgus sumokėti iš jo priteistą kompensaciją, atkreipė dėmesį R.Naruševičius.
Priešingu atveju, teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip buvusio bendro daikto netektų abu bendraturčiai.
Tais atvejais, kai teismas, ištyręs realias šalių galimybes sumokėti kompensaciją, pripažįsta, kad toks atidalijimo būdas negalės būti įvykdomas, ieškinį dėl atidalijimo atmeta. Toks teismo sprendimas galėtų būti pagrindas bendraturčiams svarstyti, ar nėra racionalesnio bendrosios nuosavybės pasibaigimo būdo, pavyzdžiui, ar negalima bendro daikto parduoti.
Be kita ko, J.Karvelė atkreipė dėmesį į tai, kad Civiliniame kodekse yra nuostata dėl kito sutuoktinio išlaikymo – jei vienas sutuoktinis yra nedarbingas ir jam reikia išlaikymo, tai jis gali prisiteisti išlaikymą iš savo antros pusės. Visgi praktikoje, advokatės teigimu, ši nuostata pritaikoma labai retai, mat nedarbingumas suprantamas kaip fizinė būklė, kai žmogus yra neįgalus ir dėl to negali dirbti.
„Jei sutuoktinis visą gyvenimą buvo namuose ir nedirbo, dėl ko nebegali grįžti į darbo rinką, nes neturi įgūdžių, tai jau nėra nedarbingumas. Lietuvoje yra bylų, kai sutuoktiniams nepavykdavo prisiteisti išlaikymo, nes teismas pripažindavo juos darbingais“, – pasakojo ji.
Nesudarę santuokos bendros nuosavybės nesukuria
Jei žmonės gyvena nesudarę santuokos, laikoma, kad jie nesukuria bendros nuosavybės – bendra nuosavybė sukuriama tik teisiškai įregistruota santuoka – todėl teoriškai tokiu atveju visas įgytas turtas yra asmeninis, priminė J.Karvelė.
„Neseniai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) priėmė nutartį byloje, kai vienas iš nesusituokusios poros partnerių bandė įrodyti, kad turtas yra bendras.
Žmonės gyveno nesusituokę dešimt metų, įsigijo butą, o tada partneris, kuriam tas butas teoriškai nepriklausė, nes buvo registruotas kito partnerio vardu, prašė teismo pripažinti bendrą nuosavybę ir įrodinėjo, kad buvo vedamas bendras ūkis, jis irgi investavo savo lėšas į tą butą“, – prisiminė ji.
Teismai gali bendrą gyvenimą prilygina jungtinei veiklai, sako advokatė. Atsižvelgiant į faktines aplinkybes, gali būti laikoma, kad gyvendami kartu žmonės sudaro jungtinės veiklos sutartį kurti bendrą turtą.
Tačiau, kitaip nei santuokoje, kai visas turtas automatiškai yra laikomas bendru, tai jungtinės veiklos atveju teismas turi nustatinėti, kokios konkrečios dalys priklauso partneriams (pavyzdžiui, vienas ketvirtadalis ir trys ketvirtadaliai bei panašiai). Be to, nustatomos kiekvieno konkretaus turto objekto dalys, o ne bendrai viso turto.
Tokiu atveju žiūrima, kiek žmogus, kuriam nepriklauso turtas, į jį investavo, ir į kokią jo dalį galėtų pretenduoti. „Tai jau kur kas sudėtingiau, kai pretenduojančiam į turtą reikia įrodinėti, kad jis su partneriu gyveno kaip šeima, buvo vedamas bendras ūkis, jis taip pat investavo į turtą savo pinigus, darbą, žinias ir turi įrodyti, kiek viso to į jį įdėjo“, – kalbėjo advokatė.
