ES valstybių narių ir Europos Parlamento derybose buvo nustatytas ne nominalus taikytinas minimalus darbo užmokestis, o kriterijai, kuriais turi būti vadovaujamasi siekiant užtikrinti, kad kiekvienoje šalyje būtų pasiektas „tinkamas“ jo lygis.
Taisyklės bus privalomos 21 iš 27 ES valstybių narių, kai Briuselio direktyva bus perkelta į nacionalinius įstatymus, o tai užtruks dar dvejus metus.
Švedija ir Danija pareiškė nepritariančios šiai direktyvai, nes mano, kad tai yra politinis kišimasis į jų nacionalines darbo užmokesčio nustatymo sistemas, pagrįstas kolektyvinėmis derybomis.
Tačiau to nepakako, kad priemonė nebūtų priimta, nes daugiau kaip 15 iš 27 ES šalių jai pritarė, taigi buvo pasiekta reikiama kvalifikuota balsų dauguma.
Ši direktyva nebus taikoma šešiose ES šalyse, kuriose darbo užmokesčio dydis nustatomas kolektyvinėse sutartyse tarp profesinių sąjungų ir darbdavių – Austrijoje, Danijoje, Italijoje, Kipre, Suomijoje ir Švedijoje.
Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen teigė, kad naujosios taisyklės „apsaugos darbo orumą ir užtikrins, kad dirbti apsimokėtų“, kartu gerbiant „nacionalines tradicijas ir socialinių partnerių autonomiją“.
Vienas iš kriterijų, kuriais remiantis bus nustatomas minimalus darbo užmokestis, bus jo palyginimas su darbo užmokesčio mediana ir pragyvenimo išlaidomis šalyje, taip pat užtikrinimas, kad nedidėtų vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumai.
Oficialiais 2021 metų duomenimis, ES šalyse minimalus darbo užmokestis yra labai įvairus: nuo 332 eurų per mėnesį Bulgarijoje iki 2 202 eurų – Liuksemburge.
