Pati idėja nėra nei nauja, nei keista, nes nemažai valstybių turi nustačiusios ribas, kurias pasiekus įsigyti brangesnį daiktą galima tiktai mokant kortele arba pavedimu. Pavyzdžiui, Italijoje riba – 1000 eurų, Graikijoje – 500 eurų.
Lietuvoje, jei Seimas galutinai pritars Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymui, nuo lapkričio jais bus galima mokėti tik iki 3 tūkst. eurų. Už nusižengimus numatytos nemenkos baudos tiek mokantiems, tiek priimantiems pinigus.
Gyventojams baudos siektų nuo 300 iki 900 eurų, įmonių vadovams – nuo 600 iki 1,5 tūkst. eurų. Negana to, tokios bendrovės galės būti įtrauktos į nepatikimų mokesčių mokėtojų sąrašus, todėl netektų teisės dalyvauti ir viešuosiuose konkursuose.
Tokia tvarka gal būtų ir normali, bet stebina projekto iniciatorių argumentai.
Antai Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas konservatorius M.Majauskas nuolat aiškina, kad tai padės kovoti su korupcija, nes specialiosios tarnybos nuolat pas įtariamuosius randa didžiules sumas neaiškios kilmės lėšų.
Didelius kyšius gavusiems asmenims nepatogumų, kai grynaisiais bus galima mokėti tik iki 3 tūkst. eurų, gal ir kils, tačiau tai tikrai nepažabos pačios korupcijos. Juolab kad tokios lėšos gali būti pervedamos ir per bankus prisidengus fiktyviomis įmonėmis ar organizacijomis. Ką jau kalbėti apie virtualias valiutas, kuriomis atsiskaitymai sunkiai kontroliuojami.
„Atskirkime korupciją nuo mokėjimų. Kaip atsikratysi korupcinių sandorių priėmęs tokį draudimą? Niekaip. Net ir šešėlyje daugiausia atsiskaitoma tikrai ne grynaisiais“, – tvirtino Lietuvos vartotojų aljanso viceprezidentas K.Kupšys.
Šešėlio mažinimas – irgi vienas pagrindinių projekto kūrėjų argumentų.
Tačiau, pavyzdžiui, Vokietijoje šešėlinė ekonomika kur kas mažiau pastebima nei Lietuvoje, nors vokiečiai yra vieni atsiskaitymų grynaisiais Europoje lyderių.
Tiesiog tokios tradicijos, kurių šios valstybės parlamentas neketina pažeisti kokiais nors draudimais.
Kita vertus, ar riba sieks 1000, ar 3000 eurų, grynaisiais už būsto remonto ar kitokias paslaugas mokantiems gyventojams ir jas suteikiantiems meistrams nė motais. Juk iš esmės ir dabar tai yra įstatymo pažeidimas, jei tokios lėšos nėra įtraukiamos į apskaitą. Todėl papildomas draudimas neturės jokios įtakos bent šiai sričiai.
Piestu prieš ribojimus, taip pat stoja Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo taryba. Pasak jos pirmininkės D.Matukienės, didesniems pirkiniams žmonės neretai taupo grynaisiais, o dabar juos turėtų nešti į bankus ir mokėti už pinigų priėmimą bei pervedimą, pavyzdžiui, perkant automobilį.
Įspėjimą pasiuntė ir vežėjų asociacija „Linava“. Jos generalinio sekretoriaus Z.Buivydo teigimu, vykstantiems į Aziją ar kitas Rytų valstybes dažnai reikia būtent grynųjų, nes ten bankomatų tinklas nėra gerai išplėtotas, o galimybių atsiskaityti kortelėmis irgi kur kas mažiau nei Vakaruose.
Tiesa, įstatymo projekte numatyta, kad, nesant galimybės atsiskaityti kitaip, galima mokėti grynaisiais ir didesnes nei 3 tūkst. eurų sumas, bet po to reikia apie tai pranešti Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Ji ir turės įvertinti, ar nepadarytas nusižengimas.
Tik ar tokiu atveju naujo teisės akto duodama nauda, apie kurią šneka jo kūrėjai, nebus mažesnė, nei jam įgyvendinti reikalingos administracinės sąnaudos? Tokiu skaičiavimų taip ir nepateikta.
Kita vertus, grynaisiais labiau yra linkę atsiskaityti vyresnio amžiaus žmonės, tuo metu jaunimas seniai naudoja net ne banko korteles, o mobiliųjų mokėjimų programėles.
Apskritai, kaip parodė jau dešimtus metus Lietuvos banko atliekama apklausa, pernai 9 iš 10 jos dalyvių turėjo mokėjimo sąskaitą, o 8 iš 10 aktyviai naudojosi internetine bankininkyste.
Daugiau nei pusė gyventojų jau teikia pirmenybę elektroninėms mokėjimo priemonėms, o grynuosius pinigus kasdieniams pirkiniams naudoja 48 procentai.
Dar 43 proc. turi grynųjų nenumatytiems, tačiau neretai dar pasitaikantiems atvejams, pavyzdžiui, jeigu sutriktų informacinės sistemos ir nebūtų galima sumokėti kortele. O grynaisiais santaupas laiko tik 12 proc. apklausos dalyvių.
Beje, 55 proc. mokėjimo kortelėmis besinaudojančių gyventojų pripažino, kad pasigenda galimybės atsiskaityti turguje, 46 proc. – kirpyklose ar grožio salonuose, 34 proc. – viešajame transporte, 27 proc. – taksi ar pas privačius vežėjus.
Kone visos šios verslo sritys minimos kaip labiausiai paveiktos šešėlio.
Taigi ar nebūtų paprasčiau jį mažinti ne grasinant botagu, o siūlant meduolį. Pavyzdžiui, padengiant dalį išlaidų, reikalingų kortelių skaitytuvui ar kitokiai įrangai įsigyti.
Apskritai draudimas apriboti atsiskaitymą grynaisiais atrodo kaip bandymas pasivyti jau benuvažiuojantį traukinį, nes kortelės ar programėlės savaime išstumia juos iš apyvartos, ir ši tendencija tik vis labiau ryškės.
