Brigita Hrytsai epilepsija serga jau 13 metų. Liga diagnozuota paauglystėje.
„Kad sergu epilepsija, sužinojau būdama 15 metų, kai pirmą kartą mama pamatė, jog sustingau ir apsipyliau karšta arbata. Ji to nesuprato. Bet aš vaikystėje jausdavau, kad man kažkas yra ne taip“, – „Lietuvos ryto“ televizijai pasakojo Brigita.
Mergina be didelių sunkumų įgijo išsilavinimą, tačiau ieškodama darbo susidūrė su diskriminacija.
„Radau būdų, kaip nusipirkti medicininę pažymą, kad joje tiesiog nebūtų pažymėta, jog sergu šia liga. Taip įsidarbinau į pirmą įmonę, sėkmingai atidirbau joje 10 mėnesių, nes turėjau grįžti į mokslus. Bet prieš išeinant iš darbo aš vienam iš direktorių pasakiau, kad sergu šia liga. Man buvo pasakyta, kad negaliu čia dirbti“, – apgailestavo B.Hrytsai.
Nemažai baimės darbdaviams kyla dėl to, kad epilepsija sergantis žmogus gali rimtai susižaloti. Verslininkė Irma Spudienė sako, kad informuoti darbdavį apie šią ligą itin svarbu. Turi būti suteiktos tinkamos sąlygos dirbti ir padėti, ištikus ligos priepuoliui.
„Turime žinoti darbuotoją, kuris serga epilepsija. Nes jeigu jam atsitiko nelaimingas atsitikimas – nugriuvo, susižalojo – turi būti pradėtas tyrimas, reikia apie nelaimingą atsitikimą pranešti Darbo inspekcijai“, – aiškino Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų tarybos narė.
Epilepsija sergančių žmonių apklausa parodė, kad visuomenė apie šią ligą žino per mažai.
„Tik vienas iš tyrime dalyvavusių asmenų atsakė, kad visuomenė žino apie ligą ir yra plačiai informuota, tolerantiška sergančiųjų atžvilgiu. Ko gero, lyginant su kitomis ES šalimis, drįsčiau teigti, atsiliekame bent 15-20 metų“, – svarstė epilepsija sergančiųjų sąjungos „Epilė“ vadovė Donata Balčikonienė.
„British medical journal“ mokslininkas pasakė, kad buvo 4 tūkst. metų neišmanymo, stigmatizavimo, o dabar jau tarsi turime 100 metų išmanymo, bet stigmatizavimas liko ir šitie dalykai dėl epilepsijos egzistuoja“, – savo nuomonę dėstė Sveikatos reikalų komiteto narys Linas Slušnys.
Gydytoja neorologė patarė, ką reikėtų žinoti, norint suteikti pagalbą priepuolio ištiktam žmogui.
„Pirmiausiai reikėtų nusiraminti, pačiam susiimti į rankas. Antra, pažiūrėti į laiką, jį fiksuoti, tada pacientą paversti ant šono. Jeigu nepavyksta traukulių metu apversti, tada versti iš karto traukuliams pasibaigus. Būti šalia žmogaus, kol jis visiškai atsigauna. Nereikėtų nieko kišti į burną, nekratyti jo ir nedaryti dirbtinio kvėpavimo“, – aiškino Santaros klinikų Epileptologijos centro vadovė Rūta Mameniškienė.
Pasak specialistų greitąją pagalbą kviesti reikia tada, jeigu priepuolis nepraeina ilgiau nei 3 minutes.
