Tačiau anuomet skubos tvarka priimti teisės aktų pakeitimai iki šiol niekaip nesumažino didžiųjų pramonės įmonių taršos. Užtat kaip Damoklo kardas jie pakibo virš vandentvarkos įmonių.
Mokestis nugulė ne ant didžiųjų teršėjų, išleidžiančių normatyvus neatitinkančias nuotekas į centralizuotus miestų nuotekų tinklus, bet ėmė slėgti vandentvarkos įmonių pečius.
Pastarosios mokesčio padidintas sąnaudas bus priverstos dengti iš pagrindinės veiklos pajamų – didindamos paslaugų tarifą, taikomą eiliniams vartotojams ir ūkio arba buitimes nuotekas išleidžiančioms įmonėms.
Kaip ir visų kitų, taip ir vandentvarkos įmonių savikaina pastaruoju metu smarkiai didėja dėl visuotino energijos, medžiagų ar minimalaus darbo užmokesčio augimo. Tai yra realybė, kurios neįmanoma išvengti. O valstybė juk nutarė net ne procentais, o kelis kartus oadidinti taršos mokesčius už jau išvalytas nuotekas.
Mokestinių prievolių didinimo iniciatyvą palaikę politikai teigė, kad esą už surinktą didesnį mokestį vandentvarkos įmonės galės modernizuoti valymo įrenginius ir taip dar labiau sumažinti į atvirus vandenis išleidžiamos taršos kiekius.
Tačiau politikai nutylėjo, kad mokestis bus renkamas į Valstybės biudžetą, o į vandentvarkos įmonių biudžetus, skirtus įrangai modernizuoti, negrįš nei dotacijų, nei kitu pavidalu.
Tai reiškia, kad vandentvarkos įmonės, patirdamos didesnes veiklos sąnaudas ir nedidindamos paslaugų įkainių, negalės planuoti bei įgyvendinti projektų, susijusių su nuotekų valymo įrenginių tobulinimu ar nusidėvėjusio turto atnaujinimu.
Realiai dauguma šalies vandentvarkos įmonių sėkmingai susitvarko su nuotekų valymu, neviršydamos leistinų taršos normatyvų ir net dažnu atveju išleisdamos kelis ar net keturis kartus švaresnes nuotekas, nei to reikalauja teisės aktai ir griežti Europos Sąjungos reikalavimai.
Todėl vargu, ar ekonomiškai efektyvu išvalymo rodiklius atitinkančiose nuotekų valyklose investuoti į įrangos modernizavimą, pavyzdžiui, tretinio valymo technologijas, kai ši ir taip visiškai užtikrina išvalymo reikalavimus.
Kita vertus, tokios miestų valyklos nuo 2021 m. neturėtų patirti papildomų mokesčio už aplinkos teršimą sąnaudų, jei išvalymo rodikliai tenkina visus aplinkosauginius normatyvus.
Mokesčio už aplinkos teršimą didinimas nesprendžia kitų daug svarbesnių ydingo teisinio reguliavimo trūkumų. Įmonės negali kontroliuoti gamybinių įmonių nuotekų surinkimo sistemų kontrolės. Tokio teisinio reguliavimo trūkumus atskleidžia tik tokie skandalai kaip „Biofuture“ ar „Grigeo“.
Iki šiol vandentvarkos įmonių darbuotojai „karštose zonose“ gali paimti nuotekų mėginius tik abonento darbo metu ir tik sutartyje suderintoje mėginių paėmimo vietoje.
Toks teisinis reguliavimas akivaizdžiai leidžia abonentui piktnaudžiauti. Realybėje gan dažnai taršias nuotekas generuojančios įmonės turi nuotekų kaupimo įrenginius, todėl nuotekų išleidimus į miesto centralizuotą nuotekų tvarkymo infrastruktūrą vykdo ne darbo metu.
Dar daugiau, geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui, nustačius neteisėtus nuotekų išvadus ar kitus įrenginius, kuriais abonento nuotekos patenka į geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo infrastruktūrą, jo galimybės imti nuotekų mėginius iš vietų, nesuderintų sutartyje, pastaruoju teisiniu reguliavimu yra apribojamos.
Miesto nuotekų direktyva, kiti Europos Sąjungos aktai vandens politikos srityje, reguliuojantys prioritetinių pavojingų ir kitų teršiančiųjų medžiagų išleidimus, valstybėms narėms akcentuoja pareigą įgyvendinti principą „teršėjas moka“.
Vis dėlto šiuo metu reali ir tiesioginė atsakomybė už tokių medžiagų patekimo į nuotakyną ribojimą tenka išskirtinai tik vandentvarkos įmonei. O ši neturėdama nei laboratorinės kontrolės pajėgumų, nei galimybės taikyti ekonominių prievartos priemonių realiai neturi efektyvių svertų valdyti tokių medžiagų patekimą.
Vandentvarkos įmonės nėra „teršėjos“, kaip jos dažnu atveju tapatinamos jų veiklą kontroliuojančių institucijų ar vykdomosios valdžios atstovų, priešingai – urbanizuotų teritorijų „taršos likvidatorės“.
Todėl ypač svarbu, kad kuo greičiau būtų sumažinti neproporcingai didelius mokesčiai už taršą bei teisiniais aktais leista pažaboti pramonės subjektų piktnaudžiavimą.
Bronius Miežutavičius yra Lietuvos vandens tiekėjų asocijuos (LVTA) prezidentas
