O kas vyksta su viduriniaja klase? Kaip sekasi jai? Ar ji yra Lietuvoje? Silpsta ar stiprėja? „Žinių radijo“ laidoje apie tai kalbėjo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė, Seimo narys, socialdemokratas Algirdas Sysas ir Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius Boguslavas Gruževskis.
– Pone Algirdai, ar matote Lietuvoje viduriniąją klasę? Kokia ji?
– Ji turėtų būti kur kas didesnė, visgi 30 metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Labai gaila, kad atlyginimų didinimas yra tik paskutinių kelerių metų bruožas – 20 metų atlyginimai buvo antraeilis dalykas, tai matyti iš statistikos. Lietuvos bankas prieš maždaug savaitę paskelbė, kad pagal atlyginimų lygį esame vieni iš paskutinių ES.
Jeigu būtų darbo užmokestis (DU) didinamas laiku, jeigu darbdaviai su darbuotojais pasidalintų tuo uždirbtu gėriu, šiandien būtume arčiau viduriniokų. Ir galbūt tų įtampų ir žmonių pykčio būtų mažiau – manau, kad didžiausia to priežastis yra ta atskirtis, kuri yra atsiradusi ne tik Lietuvoje.
Tai viso pasaulio problema, kad visos krizės naudingos patiems turtingiausiems – jie padvigubina, patrigubina savo pajamas ir turtą, o esantys arčiau skurdo ribos dėl infliacijos ir kitų dalykų negali pakeisti savo padėties.
– Ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad bendrajį vidaus produktą (BVP) 50 proc. sudaro DU – tai labai daug. Tai darbdaviai su darbuotojais pakankamai dalijasi?
– Tas skirstymas nuo BVP yra vienas mažiausių. Jei atlyginimai dar truputį pakilę, tai perskirstymo vidurkis ES yra apie 40 proc., o mes dabar perlipome 30–31 proc. ribą. Galime paskaičiuoti – čia papildomai būtų vos ne 5 mlrd. eurų į biudžetą.
Ar mūsų mokesčių sistemoje teisingai apmokestinamas ir gaunantis dideles, ir gaunantis mažas pajamas žmogus? Aboliučiu dydžiu gaunantys dideles pajamas visada sumoka daugiau, bet procentiniu – ne. Turtingiems žmonėms Lietuva yra rojus, po šios eilinės krizės vėl pamatysime kaip visada padidėjusį milijonierių skaičių ir atotrūkis vėl bus tame pačiame lygyje.
Nors ir vienos, ir kitos Vyriausybės stengiasi, kažkiek padidina DU, pensijas, bet tai neišgelbėja. Šis procesas ilgalaikis. Jeigu prieš 2008 metų krizę vidutinę MMA turėjome kur kas didesnę negu Latvijoje ir beveik tokią kaip Estijoje, bet sprendimas buvo sumažinti atlyginimus. Ir ypač viduriniajai klasei, nes ji daugiausia dirbo viešajame sektoriuje.
Nuo to momento mes ir velkamės atsilikę nuo ES DU vidurkio. Iš čia ir kyla visos problemos – turime nedidelę nedideles pajamas turinčią viduriniąją klasę, labai turtingus žmones ir apie 20 proc. maždaug MMA gaunančius piliečius.
– Pone Boguslavai, kokie procesai, jūsų akimis, vyksta su vidurinaja klase?
– Krizės metu visuomet didėja nelygybė. Nors tai natūralus procesas, tačiau blogiausia, kad kapitalo koncentracija auga tame turtingiausiųjų rate. Ypač tai matosi kalbant apie pasaulio elitą.
BVP perskirstymas per DU yra labai svarbus rodiklis – Lietuvoje jis yra vienas žemiausių ir tai yra labai didelė problema. Gal dar prisimenate, kaip darbdaviai prieš 5-6 metus dažnai girdavosi, kad dirba be atlyginimų. O jeigu darbdavys sako, kad neima atlyginimo, tai labai blogai – kadangi jis didelis, atitinkamai būtų sumokami geri mokesčiai.
Atlyginimai tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje yra labiausiai apmokestinami, per juos labiausiai galime atstatyti pajamų perskirstymo didesnį balansą.
Dabar ši sistema taisoma, daug padarė ankstesnė Vyriausybė, ši taip pat tam skiria nemažai dėmesio. Bet yra dar viena problema – jei valstybė aktyviai neįsikiša į perskirstymą, natūraliai daugiau uždirbančiųjų pajamos auga sparčiau negu gaunančiųjų mažesnes pajamas, nors jos ir yra remiamos. Jeigu pajamų apmokestinimas yra gana švelniai diferencijuotas, nuolat turėsime augančią nelygybę.
Sunku pasakyti, kodėl yra tokios tendencijos, bet matosi, kad pastaruosius 7–10 metų vis mažiau buvo skiriama dėmesio viduriniosios klasės išsaugojimui. Ta diferencijacija auga visame pasaulyje viduriniosios klasės sąskaita. Vidurinioji klasė silpsta augant skurstančiųjų daliai.
Vyriausybė tai supranta. Bet tai, kas daroma, tėra „kosmetiniai“ veiksmai. Tie veiksmai fiziškai nespėja – MMA padidintas labai rimtai, procentiniu santykiu daugiausia per pastaruosius 10 metų. Jei nebūtų infliacijos, tai būtų didelis žingsnis į priekį. Bet dabar yra infliacija, spartus kainų augimas ir tokiu būdu tai, kas yra padaryta gero, beveik neturės realaus efekto.
– O ar MMA yra viduriniosios klasės reikalas?
– Ne, bet MMA skatina bendrą DU augimą. Todėl šis MMA didinimo žingsnis buvo padarytas labai teisingai, siekiant pajudinti visą sistemą augimo link. Bet yra veiksniai, kurie gali labai sumažinti teigiamą efektą, kuris buvo numatytas Vyriausybės. Jei metų pabaigoje pažiūrėsime, kaip pasikeitė proporcijos, jaučiu, kad jos vėl bus viduriniajai klasei nenaudingos.
– Pone Mindaugai, ar konservatorių programoje yra kalbama, ką daryti su vidurinaja klase? Ar manote, kad čia turėtų būti savaiminiai reiškiniai?
– Jeigu žiūrėtume iš socialinės politikos pusės, didesnis suinteresuotumas būtų, kad žmonės neiškristų iš vidurinio sluoksnio į žemesnį – reikia sukurti tokius mechanizmus, kad dėl įvairių aplinkybių sumažėjus pajamoms, žmonės pasekmių nejaustų arba jaustų mažesnes. Visa Vyriausybės programa turėtų būti nukreipta į tai, kad Lietuvoje būtų gera oriai gyventi visiems.
Bet yra problema užtikrinti stabilumą. Kai kurie žmonės yra tarsi lifte – vidurinioji klasė nėra labai tvirta, žmonės į ją ir iš jos tarsi migruoja. Dabar pagal įvairias metodikas apie 60 proc. žmonių priklauso viduriniajai klasei.
– Kas apibrėžia viduriniąją klasę? Gitanas Nausėda prieš 7 ar 10 metų, kai dar buvo ekonomistas, buvo apibrėžęs, kad viduriniosios klasės alga siekia 1,5 tūkst. litų. O ar dabar yra kokie panašūs skaičiai?
– Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) naudoja klasikinę formulę, pagal kurią laikoma, kad uždirbantys nuo 75 proc. iki 200 proc. vidutinių šalies pajamų žmonės priklauso viduriniajai klasei. Lietuvoje tai būtų gaunantys nuo virš 800 eurų iki 2,2 tūkst. eurų.
Tačiau dar įdomu ne tik skaičiavimai, bet ir kuo save laiko patys žmonės. 2020 metais atliktos apklausos duomenimis, skurstančiajam sluoksniui save priskiria tik 6 proc. žmonių – tai sutaptų su tuo žmonių skačiumi, kurį priskiriame patiriantiems absoliutų skurdą. Tie, kurie patiria santykinį skurdą – tokių yra apie 20 proc. visuomenės – save įvardija žemesniosios vidurinės klasės atstovais.
Ši Vyriausybė didelį dėmesį skiria viešojo sektoriaus stiprinimui – jame dirbantiems biudžetininkams, švietimo sektoriaus darbuotojams, kuriems atlyginimai šiais metais buvo didinami 10 proc., socialiniams darbuotojams, kurie anksčiau irgi sulaukė ženklesnio algų didinimo.
– Bet 800 eurų nėra didelė alga, kad pakliūtum į viduriniąją klasę. Dabar MMA yra 730 eurų „ant popieriaus“.
– Ne vien alga apibrėžia viduriniąją klasę – yra ir kitų daug svarbių kriterijų. Tai ir nekilnojamasis turtas (NT) ir iš jo gaunamos pajamos, nuosavo būsto turėjimas, įskaičiuojamos net galimybės išvažiuoti atostogų į užsienį, lankytis kultūriniuose renginiuose, įgyti geresnį išsilavinimą. Prieš pandemiją galinčių lankytis muziejuose, teatruose skaičiai tikrai didėdavo kasmet.
Taip pat svarbu, kiek žmonės išleidžia tokioms būtiniausioms išlaidoms kaip maistas – jeigu namų ūkiai maistui išleidžia apie 20–25 proc. pajamų, tai, palyginti su kokia Vokietija, kur išleidžiama apie 10 proc., matome, kad tie skirtumai yra dideli.
– Pone Algirdai, visi šneka, kad vidurinioji klasė ant savo pečių neša visą valstybę ir nuo DU mokesčių sumoka daugiausiai. Priemonių stiprinti viduriniąją klasę yra, bet strategijos – ne. Ką, jūsų manymu, reikėtų daryti?
– Nematau kitokio būdo, kaip tik kad turime pasiekti perskirstymą per biudžetą arčiau ES lygmens. Tada atsirastų laisvi pinigai, kurie leistų didinti atlyginimus viešajam sektoriui, nes kitaip yra užburtas ratas. Daug metų viešasis sektorius maždaug 10 proc. vidutiniu darbo užmokesčiu (VDU) lenkia privatų sektorių. Kol valdžia normaliai nefinansuos viešojo sektoriaus, tas perskirstymas, didesnis vartojimas ir nekils – visada turėsime nestiprią viduriniąją klasę.
– Kodėl Seimas to nesiekia?
– Visada atsiranda tūkstantis priežasčių ko nors nedaryti. Šiuo atveju, visi puikiai suprantame, kad dalis Lietuvos piliečių pajamas gauna ne iš darbo santykių – tokios pajamos sudaro 1/3 visų lietuvių pajamų. Šie žmonės sumoka 15 proc. Mūsų biudžetas nuo to kenčia.
Be to, dar yra gyvulių ūkis, visokios išimtys ir kitokie dalykai. Reikia stiprių politinių sprendimų. Niekada senosios demokratinės valstybės krizės metu nemažina atlyginimų viduriniajai klasei, kaip kad pasielgė Lietuva 2008 metais. Jos padidina mokesčius gaunantiems didesnes pajamas.
Šiandien pajamų didinimas vyksta skolintų pinigų pagrindu, o ne realiai uždirbtų, o skolintus pinigus visiems mokesčių mokėtojams reikės grąžinti. Realus augimas yra labai nedidelis, įsipareigojimų daug. Viliuosi, kad pagaliau premjerė su komanda ištesės žodį ir pavasario sesijoje pateiks mokestinius įstatymus, kurie mažins visokias išimtis ir gyvulių ūkį, kad rimtai peržiūrės mokesčių sistemą. Tada galime tikėtis proveržio.
– Pone Boguslavai, ar gali būti, kad kažkam būtų nenaudinga, jei viešojo sektoriaus algos kiltų sparčiau?
– Viduriniosios klasės požymis nėra vien didesnės pajamos, siekiančios nuo maždaug 1 tūkst. iki 2,5 tūkst. Yra dar keli požymiai. Išsilavinimas – aukštasis išsilavinimas didina žmonių įsitraukimą, kultūrinius poreikius. Tie, kurie jo neturi, dažniausiai labiau orientuoti į materialinio pasaulio poreikius. Ekonominis savarankiškumas – gyvena savame būste ar nuomojame?
Vartojimo struktūra – jei žmogus gauna 2 tūkst. eurų, tačiau 50 proc. išleidžia maistui, 30 proc. būstui, tai juk jam nieko nelieka. Socialinis aktyvumas – dėl jo viduriniosios klasės vertė yra labai didelė, pavyzdžiui, Šaulių sąjungos pagrindą faktiškai sudaro viduriniosios klasės atstovai. Taip pat faktiškai visi darbdaviai gali būti priskiriami prie viduriniosios klasės.
– Ar vidurinioji klasė valstybei yra reikšmingiausia?
– Jei valstybę suvokiame kaip demokratinę, orientuotą į ES vertybes, tada taip, nes tai yra pagrindiniai valstybės gynėjai, gelbėtojai, savanoriai, mokesčių mokėtojai – tie, kurie ateina į pagalbą pirmiausia, kai iškyla problemos. Bet, jei valstybę suvokiame kitaip, tada jie tampa stabdžiu.
– Pone Mindaugai, apie ką pavasarį daugiausia bus diskutuojama Seime?
– Esminis klausimas lieka, kaip didinti pyragą ir jį perskirstyti. Bet ilgainiui turime investuoti ir į dalykus, kurie leistų didinti gyventojų pajamas, uždarbį ir panašius dalykus. Kuo daugiau žmonės uždirbs, tuo daugiau sumokės mokesčių, galės nusipirkti. Galės čia kurtis aukštesnę pridėtinę vertę kuriančios užsienio įmonės.
– Kaip politikai sugalvoja, kokios turi būti viešojo sektoriaus darbuotojų algos?
– Tariamasi su profesinėmis bendruomenėmis. Dabar taip buvo su švietimo bendruomene – mokytojų atlyginimams buvo papildomai skirta apie 128 mln. eurų šių metų biudžete – tai leido apie 10 proc. padidinti algas. Žinoma, žiūrima ir balanso, kad nebūtų iškraipymų, nes viešajame sektoriuje tai labai jautru – vienur pajudinus, kitur apmaudžiai matosi disproporcijos.
– Pone Algirdai?
– Lengva lygintis, nes matome ES standartus, kur kai kuriose šalyse aiškiai apibrėžta, kiek nuo BVP gauna medikai, mokytojai – tuos skaičius galima lyginti. Buvo pasiūlyta imti iš jų pavyzdį, deja, kaip visada pritrūko politinės valios tai padaryti. Bet visgi pinigai yra pagrindinė varomoji jėga – jeigu jų perskirstymas yra nevykęs, žmonės ateina ne pagirti valdžios, o nušvilpti.
