Dabar vilniečiai daug sunkiau atsisveikina su pinigais nei prieš keletą metų. Tokią išvadą galima daryti pažvelgus į Donato iš po spaudos kiosko surinktas monetų krūveles.
Litų ir senų centų jo maišelyje gerokai daugiau nei šiuolaikinių eurų ir centų. Tiesa, skeptikas atšaus, kad litai egzistavo beveik 22 metus, o eurai – dar nė septynerių, bet ar tas kioskas prie Spaudos rūmų stovėjo nuo 1993-iųjų, kai buvo įvesta nacionalinė valiuta litas?
Donato surinktas pinigų maišelis patvirtino ir kasininkių įžvalgą, kad kuo mažesnė ir lengvesnė moneta, tuo lengviau ją pamesti ir tuo toliau ji nurieda. Tad daugiausia jame – nebenaudojamų 1 cento monetų iš aliuminio lydinio.
Kioską nukėlė antradienį
Antradienį Donatas Spaudos rūmų stotelėje išlipo iš 16-ojo maršruto troleibuso ir ketino persėsti į 7-ąjį. Taip jis dažnai elgiasi, bet šįkart dėmesį patraukė vieta, kur stovėjo spaudos kioskas.
„Toje stotelėje autobusų ir troleibusų kasdien laukia tūkstančiai keleivių. Tai viena svarbiausių jų persėdimo vietų, todėl ir kioską prie stotelės drąsiai galima vadinti vienu svarbiausių mieste“, – sakė Donatas.
Bet kiosko, kuriame ir Donatas šį tą nusipirkdavo, nebebuvo. Pažvelgęs į žemę vilnietis nustebo: ant žemės toje vietoje mėtėsi daugybė monetų. Nors buvo smėlėtos, neišvaizdžios, vyras nutarė jas surinkti.
Pro šalį einantis vyras, paklausęs, ką Donatas daro, juokdamasis rusiškai dar pamokė: „Kask giliau, iki aukso prisikasi.“
Prisiminė savo vaikystę
Donatas smėlėtas monetas juokais vadino lobiu. Jam atrodė keista, kad pinigų nesurinko kiti keleiviai, jų nepastebėjo kioską nukėlę darbininkai. Vilnietis spėjo, kad pakapsčius smėlį tikrai buvo galima rasti daugiau pinigų.
„Prisiminiau vaikystę, kai sovietiniais metais mes, vaikai, labai norėdavome ledų. Žinojome, kaip prasimanyti pinigų. Karoliniškėse, prie „Merkurijaus“ parduotuvės, stovėjo ledų kioskas. Reikėjo tik kelis kartus pasilenkti ir pirkėjų pamestas 7 kapeikas tikrai rasdavome. Tiek kainavo vaisiniai ledai vafliniame puodelyje“, – šypsojosi vilnietis.
Jis įsitikinęs, kad po kiekvienu kiosku prikritę daugybė monetų: „Galbūt po šimto ar daugiau metų tos vietos archeologams atrodys ypač vertingos. Juk praeities tyrėjai daugiausia radinių aptinka turgaviečių ir karčemų vietose.“
Dalį monetų suėdė rūdys
Kad vilniečiai per pastaruosius metus pametė mažiau pinigų nei anksčiau, liudija skaičiai.
Donato kolekcijoje – vos viena 1 euro ir dvi 2 eurų monetos. Mažai ir centų. Vilnietis surinko šešias 1, po vieną 5, 20 ir 50 euro centų monetas.
Kad mūsų pinigai neilgaamžiai, liudija ir rūdžių suėstų monetų krūvelė. Kai kurios sunkiai atpažįstamos, aplipusios smėlio smiltimis, kurių lengvai nenukrapštysi.
Kai kurios monetos deformuotos. Dauguma sugadintų monetų – vadinamieji geltonieji centai.
Pasirodo, aliuminio lydinys patvaresnis.
Daugiausia – smulkmė
Kas kita dabar nebenaudojami litai ir centai. Po kiosku buvo penkiolika 1, dvylika 2 ir trys 5 litų monetos.
Centų – dar daugiau. Labiausiai išsiskyrė mažyčių, sunkiai sugraibomų ir labai lengvų 1 cento monetų iš aliuminio radinys. Jų iš viso – net 48. Daug ir dar mažesnių 10 centų monetų – 31.
Taip pat maišelyje buvo dvidešimt keturios 2, po dvylika 5 ir 20 bei aštuonios 50 centų monetos.
Litas į Lietuvą sugrįžo 1993 metų birželio 25 dieną po daugiau kaip 50 metų pertraukos. Litai ir centai buvo naudojami iki 2015 metų, kai Lietuvoje įvesta bendroji Europos valiuta – euras.
Smėlyje rado ir 50 kurušų
Po kiosku buvo ir kitų valstybių pinigų. Nieko nuostabaus, kad Donatas iškrapštė 20 Lenkijos grošų, juk ši valstybė – Lietuvos kaimynė. Buvo ir 1 pensas, kurį, matyt, pametė emigrantas iš Anglijos.
Iš pažiūros, atrodytų, keista kolekcijoje matyti 50 Turkijos kurušų, bet juk Viršuliškėse, Karoliniškėse butus nuomojasi nemažai atvykėlių iš šios valstybės.
Donatas smėlyje aptiko ir pamestas dvi sagas, plastikinį tarpiklį. Sagos turbūt ištrūko vilniečiams besikuičiant kišenėse.
Tradiciją atgaivino kino filmo kūrėjai
Pinigai ne tik pametami ką nors perkant. Monetos visame pasaulyje išmetamos ir tyčia.
Iš kur visi šie papročiai? Pasak Lietuvos banko, pasirodžius monetoms (VII amžiuje pr. Kr.) ir suvokus jų reikšmę jos tapo ir puikia aukojimo dievams priemone. Monetos buvo pradėtos mėtyti į šulinius, šitaip siunčiant maldą dievams.
Vėliau tai tapo papročiu sugalvoti norą ir įmesti monetą į šulinį. Tiesa, kai kur buvo tikima, kad noras išsipildys, jei moneta nukris aversu į viršų.
Archeologai Jungtinėje Karalystėje, Nortumberlando vietovėje, aptiko senovinio keltų šulinio liekanas. Jame rasta net apie 16 tūkst. skirtingų Romos laikų monetų, paaukotų vietinei keltų šaltinių deivei Koventinai.
Įdomu, kad, kaip ir šiais laikais, vietiniai gyventojai mėtė ne pačias brangiausias monetas.
Šiomis dienomis turbūt garsiausias fontanas, į kurį metamos monetos, yra Trevio fontanas Romoje. Originali fontano vieta išliko dar nuo senovės Romos laikų. Jis pastatytas trijų senovės kelių sankirtoje, kurioje buvo paskutinis Romos „Aqua Virgo“ akveduko taškas, nutolęs nuo tuometės Romos centro apie 21 kilometrą.
Tradicija įmesti monetą į šį akveduką prašant sveikatos egzistavo ir tais laikais, išliko ir iki mūsų dienų, kai akvedukų nebeliko, o fontanas yra, nors ir pastatytas XVIII amžiuje.
Monetą reikia mesti per petį – šitaip pažadama grįžti į Romą. Ši tradicija jau buvo gerokai apmirusi iki 1954 metų, kai pasirodė JAV filmas „Trys monetos fontane“. Filmo kūrėjai tradiciją interpretuoja savaip: įmetęs monetą grįši į Romą, įmetęs dvi įsimylėsi Romos gyventoją, o įmetęs tris netgi su juo ar ja susituoksi.
Pasirodžius šiam filmui tradicija išpopuliarėjo visame pasaulyje ir dabar Trevio fontanas nuolat apgultas turistų, o Romos komunalinės tarnybos darbininkai kasdien iš jo išžvejoja apie 3 tūkst. eurų. Pinigai skiriami miesto reikmėms.
Suskaičiuota, kad per metus turistai fontane palieka daugiau nei 1,5 milijono eurų. Žinoma, tai didžiulė pinigų suma, todėl atsiranda gudruolių, kurie pinigus bando pasisavinti. Romos valdžia kaip įmanydama su tuo kovoja.
Ši kino filmo kūrėjų padiktuota tradicija pasiekė ir kitas šalis, taip pat ir Lietuvą. Todėl apsilankius Palangoje ne tik būtinai reikia palydėti saulę ant tilto, bet ir įmesti į jūrą monetą.
Tiesa, Vilniuje nėra tokio fontano, į kurį tradiciškai būtų metamos monetos. Į sostinės fontanus monetas švysteli tik pavieniai turistai.
