Mat pagal Lietuvoje galiojančią tvarką per išeigines jokia savivaldybė neišduoda mirties liudijimų, o kai kada susiraizgo tokios situacijos, kai ir gydymo įstaigose nėra medikų, galinčių išrašyti medicininį mirties pažymėjimą.
Negavo mirties liudijimo
„Viskas, mama jau ilsisi. Tačiau jos laidotuvės išsekino. Mama mirė spalio 31-osios naktį, o palaidojome ją lapkričio 5-ąją. Taigi laidotuvėms prireikė šešių parų, o ir sunkumas nuo širdies dar nenusirito“, – pratarė Genadijus. Ir suguldė skaudžios savo patirties istoriją.
„Tai nebuvo netikėta mirtis. Mamai Marijai buvo 86 metai, ji buvo slaugoma Utenos socialinės globos namuose, apskritai ant patalo po insulto pragulėjo ketverius metus. Buvau jos aplankyti spalio 30-ąją, jutau, kad matau paskutinį kartą – ji buvo be sąmonės, ramiai, lėtai kvėpavo.
Sekmadienio rytą gavau žinią apie mamos mirtį – išskubėja į Uteną iš Dusetų, kur gyvenu. Ritualinių paslaugų įmonė paėmė mamos palaikus, o man teko rūpestis sutvarkyti formalumus – gauti mirties liudijimą ir ruoštis laidotuvėms“, – pasakojo vyras.
Pasak jo, slaugos namų darbuotojai jam patarė paskubėti – iki sekmadienio 11 valandos nulėkti į polikliniką, kurioje esą budintis gydytojas išrašys mirties liudijimą.
„Aplėkiau aplink visą Utenos polikliniką – lyg po karo, viskas uždaryta. Vienintelė vieta, kur budėjo gydytojas, buvo greta poliklinikos esančios Utenos ligoninės priimamasis. Dėl koronaviruso niekas į vidų ten neįleidžia – visas bendravimas vyko per langelį, – pasakojo dusetiškis. – Taigi pirmiausia man buvo pasakyta, kad ten, kur mama mirė, ir turiu gauti apie mirtį liudijančius dokumentus.
Grįžau į globos namus, o šie patikino, kad sekmadienį, kaip ir per kitas šventines dienas, nebūna budinčio gydytojo – padėti gali tas, kuris budi ligoninėje. Grįžau į ją. Šįkart buvau paprašytas atvežti mamos ligos istoriją – atgabenau iš globos namų ir ją. Tada medikai pasigedo mamos paso – ir šito reikėjo grįžti atgal.
Galų gale, kai ketvirtą kartą sustojau prie pokalbių langelio priėmimo skyriuje, slaugytojos perdavė budėjusios vilnietės gydytojos žodžius, kad nemačiusi ligonės ji jokio mirties liudijimo nerašys. Dar kartą pasiekiau globos namus – grąžinau mamos ligos istoriją. Neturėjau kitos išeities – reikėjo iškęsti Vėlines ir sulaukti trečiadienio.“
Sulaukė darbo dienos
Pasak Genadijaus, mintimis grįždamas į pirmąją lapkričio savaitę jis niekaip neranda atsakymo, kodėl taip viskas vyko. Širdyje – skausmas, mintyse – sumaištis, ir vis tiek jis buvo gainiojamas „nuo matošiaus pas keipošių“ negalėdamas pašarvoti mamos.
„Mirtis ir taip yra didžiulis stresas, ką jau bekalbėti apie atimtą galimybę gedėti.
Prieš pusketvirtų metų palaidojau tėtį – jis mirė, kai mamą jau buvo ištikęs insultas, sesuo ir dabar apimta ligų. Taigi buvo laikas, kai vienas turėjau rūpintis visais trimis“, – atsiduso Genadijus.
Taigi lapkričio 3-iąją, trečiadienį, kai medikai grįžo į darbus, Utenos socialinės globos namai išrašė mirties liudijimą ir Genadijus, juo nešinas, pirmu taikymu dėl laidotuvių nulėkė pas kleboną.
„Palikau visus su pašalpomis ir „Sodra“ susijusius reikalus ateičiai, ir ėmiausi daryti tai, ką privalėjau“, – užsiminė jis.
Moters palaikai tą patį trečiadienį buvo trumpam pašarvoti, ir tos pačios dienos vėlų vakarą – išvežti kremuoti į Latviją.
Suskaičiavo išlaidas
Pasak Genadijaus, krematoriumą Latvijoje jis pasirinko dėl to, kad pas kaimynus nebuvo eilių, nors palaikų kremavimo paslauga kainavo 100 eurų brangiau.
„Nors Kėdainiuose sudeginti palaikus būtų kainavę pigiau, dar ilgiau laukti laidotuvių dienos neturėjau jėgų“, – sakė vyriškis.
Jis suskaičiavo, kad laidotuvės kainavo apie 2300 eurų. 700 eurų pinigų iš šios sumos teko skirti kremavimui, 950 eurų – laidojimo namams. Už kuklų kremavimui skirtą karstą pakako 190 eurų, palaikų laikymas šaldytuve kainavo 105 eurus: po 35 eurus už kiekvieną parą.
Už duobkasių paslaugas Tauragnų kapinėse reikėjo sumokėti 100 eurų, giedoriams – 95 eurus. Gedulingiems pietums, kuriuose dalyvavo 12 žmonių, prireikė 156 eurų. 150 eurų siekė auka klebonui už urnos palydėjimą į kapus ir duobės pašventinimą.
„Trečiadienį, lapkričio 10-ąją, ėjau į Utenos savivaldybę dėl laidojimo pašalpos bei mamos „Sodros“ pensijos. Tam taip pat reikėjo slaugos namų išduoto mirties liudijimo, jokio kito jo nesu gavęs“, – patikino Genadijus.
Laidojimo pašalpa yra išmokama mirusį asmenį laidojančiam asmeniui. Išmokos dydis sudaro 8 bazines socialines išmokas, iš viso – 320 eurų.
Turi pamatyti ligonį
Pasak Utenos ligoninės direktoriaus pavaduotojo medicinai Sergejaus Naumkino, joje dirbantys medikai mirties liudijimą išrašo tik tokiais atvejais, kai žmogus miršta būtent šioje gydymo įstaigoje.
„Negalime išduoti mirties liudijimo dokumentų kitų įstaigų pacientams. Jeigu žmogus buvo slaugomas socialinės globos namuose, juose dirbantys gydytojai ir žino visą jo ligos istoriją. Mes gi negalime prisiimti atsakomybės už tai, kas įvyksta kitose įstaigose.
Tačiau tokiais atvejais, kai žmogus pablogėjus sveikatos būklei ar apskritai gaivinimui yra atvežamas pas mus, pradedame teikti pagalbą ir tampame esame atsakingi už šį pacientą. Jeigu jis pas mus miršta, tada jau mūsų medikai išrašo medicininį mirties liudijimą.
Dar vienas niuansas – neįmanoma vien tik matant ligos istoriją, bet ne žmogų, išrašyti apie mirtį liudijančių dokumentų. O jis gyvas?
Tarkim, jeigu du palatos kaimynai susipyko ir vienas kitą uždusino pagalve? Kriminalų netrūksta, ir mes bijome jų kaip kaži ko.
Taigi mūsų ligoninės priėmimo skyriaus gydytoja per budėjimą pasielgė taip, kaip priklauso“, – kalbėjo S.Naumkinas.
Papiktino ministro įsakymas
Jis priminė ir tai, kad ilgasis Vėlinių savaitgalis apskritai buvo palytėtas sveikatos apsaugos ministro įsakymo, papiktinusio medikus. Pagal tą įsakymą kiekvieną šventinę dieną pirminiuose sveikatos priežiūros centruose ir kitose gydymo įstaigose turėjo dirbti šeimos gydytojai – bent po 4 valandas per parą.
„Tikėtina, kad šiuo atveju pritrūko šios informacijos arba ji nepasiekė žemesnio rango darbuotojų, kuriuos turėjo pasiekti.
Pagal nustatytą tvarką, mirus žmogui visada dokumentus turi išrašyti šeimos gydytojas. Patį mirties liudijimą turi išduoti savivaldybė ir tik jį turint galima pradėti rūpintis laidojimu.
Jeigu mirtis ištinka nedarbo dienomis, pagal ligoninės sutartį su paslaugų teikėjais mirusiojo palaikai laikomi šaldytuve, ir artimiesiems tai nekainuoja, nes jiems reikia sulaukti, kol pradės dirbti savivaldybė. Štai toks yra „valdiškas mirties takas“, – sakė S.Naumkinas.
Jis neneigė – ši sistema yra paini. O ir stresas mirus artimam žmogui yra didelis – niekada mirčiai neįmanoma pasirengti taip, kad ji nesukrėstų.
O tai reiškia, kad priartėjus Kalėdų laikui, kai savivaldybės nedirbs tris dienas, ne vienam žmogui, palytėtam artimųjų mirties, teks sustoti prie užrakintų savivaldybių durų?
Genadijui dar tenka bendrauti su socialinės globos namais – juose gyvena neįgali jo sesuo. Taigi vyras pasikalba su darbuotojais, o tie pokalbiai perša išvadą, kad šiai globos įstaigai apskritai sunku „susikalbėti“ su ligonine: jos medikai tai išrašo mirties liudijimus, tai to nebedaro.
