Pasaulio ir Europos rinkose kyla panika dėl drastiškai išaugusių gamtinių dujų kainų. Jos nuo kitų metų sausio gerokai brangs ir Lietuvos buitiniams vartotojams. Vakarų rinkose dujų kaina dabar siekia apie 70 eurų už megavatvalandę, o Lietuvoje – 46 eurus, tačiau tendencijos rodo, kad kaina priartės prie europinių ir kol kas nesimato potencialo jai sumažėti.
Apie visa tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“, kalbėjo Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius.
– Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) pažymi, kad prognozės atliktos atsižvelgiant į brangstančio kuro kainas. Pastarosioms kintant, keistųsi ir numatoma šilumos kaina. Ar dar galime tikėtis, kad tos prognozuojamos kainos yra ne galutinės ir vis dėl to šildymo sezonas bus pigesnis nei žadama dabar?
– Prognozė daugiau mažiau yra korektiška. Bet noriu priminti, kad dvigubai didesnės šilumos kainos buvo ir 2012, 2013 metais, tad tikrai čia nėra nieko naujo. O didelis procentinis šilumos kainų prieaugis dėl to, kad praeitais metais turėjome išskirtinai žemas kainas.
Jeigu norėtume aritmetiškai įsivertinti būsimo šildymo kainą, prie praeitų metų šilumos kainos centais kilovatvalandei reikėtų pridėti 1,5 ct ir maždaug galima orientuotis, kokia bus šiluminės energijos kaina ateinančią žiemą.
– Ar galima paskaičiuoti, kiek vidutiniškai 60 kv. m. bute gyvenančiai šeimai augs mėnesio sąskaita?
– Čia didelė problema, nes atskirų namų šildymo sąskaitos skiriasi iki 6-8 kartų. Todėl kiekvienas namas turi labai skirtingą sąskaitą ir jos pokyčius. Sovietinės statybos nerenovuoti daugiabučiai su minimalia reguliavimo įranga žiemos mėnesio sąskaita gali didėti keliolika eurų.
Gyvenančiųjų blogiausiuose būklės pastatuose su nekeistais langais sąskaitos gali pakilti 20 ir daugiau eurų, o naujos statybos arba modernizuotuose pastatuose gyvenantiems šildymo sąskaitos pokytis bus keli eurai per mėnesį – nereikšmingas.
– Kokią dalį gyvenamųjų namų sudaro prasčiausios būklės pastatai?
– Tokių yra didžioji dalis – apie 70 proc. Todėl daugumai reikia tikėtis sąskaitos padidėjimo keliolika eurų.
– Vilniečiams sąskaitos gali kilti iki 60 proc. Kokios to priežastys? Kodėl situacija skirtinguose šalies miestuose ir regionuose skiriasi?
– Pagrindinė Vilniaus ypatybė, lyginant su kitais didmiesčiais ir mažaisiais miestais yra vis dar didelė gamtinių dujų dalis kuro struktūroje. O jos pabrango net ne procentais, o kelis kartus – praeitais metais jos kainavo 10-15 eurų, o dabar – 60 eurų. Tad šį pabrangimą tenka įdėti į šios žiemos sąskaitas.
Vilniaus šilumos tinkluose kure naudojama dar apie pusė šių dujų, tad tai turės didelę reikšmę galutinei kainai. Tuo tarpu kituose Lietuvos miestuose, net ir Kaune, biokuras, komunalinės atliekos sudaro virš 90 proc. kuro struktūroje, o jos taip drastiškai nebrango, todėl ten kainų pasikeitimai bus daug švelnesni.
– Ar tai bazinei kainai, kuri susideda iš pastovios, kintamosios dalies, gali dar reikšmingai daryti įtakos kiti elementai? Pavyzdžiui, šilumos tiekėjo pelno marža?
– Turi labai mažai įtakos. Nuostolio dydis šilumos sektoriuje yra arti 0, galima visiškai jį atimti ir nuo to niekas nepasikeis. Pastoviosios arba ūkio išlaikymo sąnaudos yra valstybės reguliuojamos, kontroliuojamos, prižiūrimos, patvirtintos tiek savivaldybės, tiek VERT ir jau vargu, ar ten kokių rezervų yra, tad čia irgi pokyčių nebus.
Pokyčiai gali būti dėl įvairių perskaičiavimų, nes pas mus taikoma labai sudėtinga kainodara – sukaupti pinigai, negautos pajamos, kurios persikelia į kitą sezoną. Bet kadangi praeita žiema buvo gana šalta, nelabai buvo ką perkelti į ateitį, greičiau yra ką grąžinti. Taip kad kiti faktoriai neturės didelės įtakos, didžiausią įtaką turės biokuras ir šiek tiek elektra. Nes deginant biokurą ir gaminant šildymą iš jo, nemažai tenka sunaudoti elektros.
Tada vėl turi reikšmės, ar įmonė turi nuosavą elektrinę, ar perka elektrą rinkoje, tad elektros kaina gali paveikti. Na ir dar jeigu jau būtų labai šalta žiema ir to biokuro katilų neužtektų, reikėtų įsijungti gamtines dujas, tada tai irgi turės įtaką. Bet jei žiema bus vidutinė, tai nieko, gamtinių dujų Lietuvos šilumos įmonėse naudojama nedaug.
– Kiek ta gamtinių dujų kaina yra inertiška? Ar galime tikėtis, kad po kelių mėnesių, įsibėgėjus šildymo sezonui, šilumos tiekėjas jas galės įsigyti pigiau ir mums tai atsispindės sąskaitose?
– Visai Europai gąsdinantis gamtinių dujų krize turbūt niekas nesiryš pasilikti dujų pirkimo trumpalaikiais sandoriais – laukti žiemos be dujų – ir pirks ilgalaikiais sandoriais. Tai reiškia, kad vilčių, jog šį sezoną dujos atpigs ir sąskaitos bus mažesnės, nėra.
– Ar įmanoma numatyti tolimesnes tendencijas? Ar galima tikėtis, kad šie metai bus išskirtiniai šiuo kainų šuoliu ir tos kainos normalizuosis kitais ir dar kitais metais?
– Tendencijos labai aiškios. Juk mes gamtinių dujų atsisakėme būtent dėl šitų šokinėjimų, neapibrėžtumų, rizikų, kad nebūtų priklausomybės nuo tų tarptautinių rinkų. Mes ir valstybė daug investavo į konversiją, biokurą, jo katilus, elektrines ir todėl šiandien mažai priklausome nuo gamtinių dujų, išskyrus Vilnių. Perėjimas prie biokuro pasiteisino, nes jo kainų tokių didelių šuolių nėra.
Jis šiek tiek brango, nes biokuro tiekėjai, taip sakant, irgi nepraleidžia progos užsidirbti, atsiimti praeitais metais prarastas pajamas, tad galima juos suprasti. Ir tie kainų šuoliai nėra kartais, o tik keliasdešimt procentų, kurie dabar turi mažą įtaką, nes biokuro dalis galutinėje šilumos kainoje yra nesulyginimai mažesnė negu gamtinių dujų.
Biokuro deginimo įrenginiai brangūs, o jis pats pigus, o dujų atveju – priešingai, tad ta įtaka galutinei šilumos kainai yra atvirkščia arba sunkiai sulyginama. Tad šiuo atveju esame daug saugesni ir mūsų biokuro kainos šią žiemą bus tokios, kokios buvo 2018-2019 metų žiemą, jei niekas nepasikeis.
O valstybės politika labai aiški: dar mažiau priklausyti nuo tarptautinių rinkų ir visa nauja finansinės paramos perspektyva orientuota į pagalbą įsirengti šilumos gamybos šaltinius, kurie išvis nepriklausytų nuo kitų šalių – orientuojamasi į aplinkos energijos panaudojimą: saulės, geoterminės, hidroterminės, atliekinės energijos. Ši nieko nekainuojanti pirminė energija bus didžiausias garantas, užtikrinantis šildymo kainų stabilumą ateityje.
– Kokios galėtų būti priemonės palengvinti mokesčių naštą? Ar siūlymai per metus išdėlioti mokėjimus, tam tikroms visuomenės grupėms net nurašyti skolas tinkami?
– Šilumos ūkyje jau yra nusistovėjusi gana aiški reglamentuota tvarka ir yra orientuota ne į bendrą kainų lygio mažinimą, o labiau į asmeninę pagalbą atskiram vartotojui. Yra individuali parama socialiai remtiniems šilumos vartotojams – jeigu daugiau nei 10 proc. jų pajamų išeina šildymui, jie turi teisę gauti perviršį kaip kompensaciją iš valstybės. Jeigu padidės šilumos kaina, tiesiog bus didesnės šios paramos apimtys.
Nes bendros šilumos kainos subsidijavimas, atidėjimai reiškia, kad įmonės bus priverstos skolintis už didžiules apyvartines lėšas, mokės palūkanas – žinoma, galbūt iš to uždirbs bankai. Bet iš kitos pusės, daugeliui vartotojų to nereikia, jie pasirengę sumokėti tą kainą, kokia yra ir laiku atsiskaityti už šildymą.
O kad kažkas vėluoja kelis mėnesius, tai įprasta praktika, daug įmonių susiduria su šita problema, bet per kelis mėnesius žmonės paprastai atsiskaito. Didesnė problema yra socialiniai, savivaldybių būstai, kur gyvena tam tikri vartotojai. Ten turime problemų, bet su eiliniais, buitiniais ir, tuo labiau, juridiniais didelių problemų nėra.
– Atsinaujinantys energijos šaltiniai. Ar išnaudojame savo šalies potencialą? Kur būtų galima labiau investuoti? Kaip bendrai atrodome kitų Europos šalių kontekste?
– Esame Europos lyderiai – čia jau tarptautinis pripažinimas. Per kelis mėtus pasiekėme, kad atsinaujinantys ištekliai ir komunalinės atliekos kuro struktūroje sudarytų 80 proc. Tai Europoje dar nematytas rezultatas, todėl mūsų šiais pasiekimais domisi ir iš jų mokosi ir kitos šalys.
O kadangi mums aktualu nebe dujos, o biokuras, gal tiesiog reikėtų keisti požiūrį ir labiau pasirūpinti biokuro prieinamumu, kad jis būtų geriau surenkamas, kad būtų atitinkama įranga deginti ir prasčiausios kokybės biokurą ir kad nekonkuruotume dėl geros kokybės biokuro.
Taip pat palaipsniui reikėtų mažinti biokuro naudojimą diegiant kitus atsinaujinančius išteklius – saulė, šilumos siurbliai, kitos priemonės. Tai padės atlaisvinti biokuro kiekius rinkai, kad jis būtų dar pigesnis. Jeigu plačiau naudotume gamtinius, tiesioginius ir nemokamus resursus, šilumos kaina būtų stabili ir nepriklausytų nuo rinkų svyravimo.
– Vienas pagrindinių instrumentų mažinti šilumos kainas yra pastatų renovacija, kuri atrodo gana neblogai įsibėgėjusi mūsų šalyje. Ar galima įvertinti, kiek šilumos yra sutaupoma renovuotuose pastatuose? Kiek tai atsiliepia gyventojų sąskaitoms?
– Kiekvienas pastatas turi šilumos skaitiklį, todėl lengva patikrinti, kiek jis vartodavo šilumos iki renovacijos ir kiek – po. Tie skaičiai įspūdingi. Dažniausiai šilumos poreikis sumažėja 50 proc. ar daugiau. Tačiau susiduriame su organizuotumo problema – trūksta statybininkų, nekokybiška techninė priežiūra, žmonės bijo įklimpti šiuose projektuose. Prie to gal prisidėjo labai pigi šiluma, kuri dalį žmonių privertė galvoti, kad gal čia neverta renovuoti, nes ir taip pigu.
Bet dabar, grįžtant į aukštesnių kainų lygį, galbūt ir požiūris keisis. Siūlėme daug iniciatyvų ir vienai, ir kitai Vyriausybei pradėti sparčiau daryti „mažąją renovaciją“, tvarkyti senstančias vidaus šildymo sistemas – į jas būtų galima įdiegti labai daug šiuolaikinių technologijų, skaitmenizavimo, informacijos priemonių, kur kiekvienas žmogus galėtų matyti savo asmeninį šilumos suvartojimą bute, jį reguliuoti, valdyti.
Būtų galima subalansuoti sistemą, kad pastatuose butai vienodai šiltų ir panašiai. Deja, organizacija tiek iš Vyriausybės, tiek iš atskirų ministerijų nėra labai aktyvi, nėra pokyčių, nors čia yra didžiausias potencialas mažinti tą šilumos suvartojimą ir atitinkamai šildymo sąskaitas, nes šildymo kainos tarp miestų skiriasi 2 kartus, o sąskaitos tarp atskirų pastatų – 8.
– Kartais turintys galimybę individualiai savo butuose reguliuoti šildymą gyventojai skundžiasi, jog jų sąskaita šildosi kaimynai. Ar yra higienos normos, minimali palaikoma temperatūra po renovacijos, kad linkęs pataupyti kaimynas nesišildytų šalia esančių butų sąskaita?
– Ši problema žinoma. Yra nustatytos sanitarinės sąlygos, kad net ir visiškai užsukus šildymą vis tiek turi išlikti bent 15 laipsnių šilumos, kad šiluma netekėtų arba kuo mažiau tekėtų iš buto į butą. Bet visa šiluma yra paskirstoma pagal tam tikras metodikas, arba standartines VERT nustatytas, arba kiekvienas namas gali pasitvirtinti savo metodiką, kur yra nustatyta pastovi šilumos paskirstymo dalis pagal plotą ir reguliuojama, kintama, kur kiekvienas butas turi teisę valdyti pats.
Šiuos santykius galima sutvarkyti ir jau daug namų su tuo visiškai susitvarkė. Bet jeigu yra atskiri atvejai, kur kažkas neveikia, tikrai negalima gyventi kitų sąskaita – už šilumą proporcingai turi mokėti visi namo gyventojai, bendraturčiai.
