Taip pat SADM siūlo didinti savarankiškai dirbančiųjų socialinio draudimo įmokų „lubas“, peržiūrėti jų bazę, įtraukti šiuos žmones į nedarbo draudimą, taip pat jiems nustatyti nedarbo, ligos ir motinystės draudimo įmokų „grindis“. Apie tai „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo Finansų viceministrė Rūta Bilkštytė, VU profesorius ekonomistas Raimondas Kuodis.
– Ponia Bilkštyte, šios Finansų ministerijos idėjos yra tik darbo grupės idėjos ar jau kažkokių įstatymų projektų pamatai?
– NPD didinti norime nuo kitų metų sausio 1 d., tad šie pamatai iškart gula į įstatymo projektą, kurį pateiksime su biudžetu kuo skubiau. Šios trys NPD alternatyvos buvo pateiktos, nes buvo svarbu sužinoti nuomonę apie jas. NPD projektas bus labai greitai, manau, per savaitę.
– Kaip yra su giminaičių dovanų, solidarumo mokesčiu?
– Kaip ir visos darbo grupės, mes pateikiame alternatyvas, išklausome nuomones ir su gauta informacija bus ruošiami projektai, kuriuos visuomenei susipažinti mažiausiai trims savaitėms planuojame pateikti spalio pirmoje pusėje-viduryje. Tada diskutuosime jau labai konkrečiai.
– Artimų giminaičių dovanoms, už kurias dabar nereikia mokėti, ketinama nustatyti neapmokestinamąjį minimumą. Kokia šios idėjos prasmė?
– Pirmiausia reikia pasižiūrėti, kuo mūsų mokesčių sistema išsiskiria iš kitų šalių ir kokie mokesčiai yra mažiau jautrūs ekonomikos plėtrai, verslui. Žiūrime į užsienio praktiką, kur dovanų, palikimo apmokestinimas yra normalus reiškinys, nors visose šalyse yra vienokia ar kitokia neapmokestinimo riba, tad mes irgi taip pasiūlėme.
Turime Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis, kokie yra tie dovanojimo sandėriai, pajamos, tad manome, kad tam tikra dalis nuo tam tikros sumos nebūtų labai jautrus. Jeigu dovanojama nuo 500 tūkst. eurų, tai įmanoma susimokėti ir dalį mokesčių.
– Profesoriau Kuodi, jums aiški šios mokesčių pertvarkos kryptis?
– Pažiūrėsime. Tenka dalyvauti darbo grupėse jau apie 20 metų, bet kol kas nieko radikalaus ir rimto neįvyko: gyvulių ūkis klesti, sustiprėjo, biudžetas mažas, viešasis sektorius nepakankamai finansuojamas – apie tai kalbėta šimtus kartų. Bet geriau kalbėti apie nelygybę – tie paveldėjimai, dovanos yra menka problema.
Nesumokantis mokesčių, nesukaupiantis „Sodroje“ pensijų gyvulių ūkis yra ištraukiamas valdžios siūlymais. Siūloma bazinę pensiją mokėti visiems, nesvarbu, koks buvo žmogaus stažas – tai padidins nelygybę paradoksaliu būdu. Mūsų politikai nelygybę matuoja pagal pajamas, nors iš tikrųjų ją reikėtų matuoti pagal vartojimo potencialą.
Pavyzdžiui, „laisvas nuo mokesčių“ žmogus išeina į pensiją ir nebeturi pajamų, tačiau turi sukaupęs 1 mln. eurų ir puikiai gyvena, nors pajamų nelygybė rodo, kad jis visiškas skurdžius, nes neturi einamųjų pajamų.
Kai mes tokį žmogų ištraukiame sakydami: „Pasigailime tavęs, dabar gausi tokią pačią bazinę pensiją kaip koks vargšas darbininkas, kuris dirbo už minimumą“, tokiu būdu tik padidiname nelygybę. Mūsų politikai tingi tiesiog pasižiūrėti, kiek neva nuo skurdo gelbėjami žmonės sukaupia turtų.
– O kokie Finansų ministerijos pasiūlymai tada vertingi?
– Tą NPD diferencijavimą pasiūliau dar 2008 metais, tai dabar kažką panašaus jau turime – kad uždirbantys minimalią mėnesinę algą (MMA) žmonės praktiškai nemokėtų gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Nors aš siūliau, kad kažkiek mokėtų, nes yra daug MMA gavėjų apsimetėlių, kurie iš tikrųjų gauna daugiau.
Dar siūliau, kad NPD nebūtų švaistomas didelėms algoms, kas buvo iki mano siūlomos reformos – tuo metu į NPD galėjo pretenduoti bet kas, net ir uždirbantis 5 vidutines algas. Dabar vyksta parametriniai mūšiai, ar palikti NPD uždirbantiems daugiau nei vidutinę algą, kas, aišku, sumažins išteklius, kurie gali būti skirti perskirstymui. Bet čia santykinai nedideli dalykai.
– Siūloma, kad solidarumo mokestis būtų taikomas visoms pajamoms, kurių bendra suma per metus viršytų 150 vidutinių darbo užmokesčių arba maždaug 200 tūkst. eurų. Į kokį segmentą taiko šis mokestis?
– Mūsų šalyje nežinoma, kas yra pajamos. Mūsų politikai mato, kad žmogus pardavė savo turtą, gavo daug pinigų ir aiškina, kad tai yra jo pajamos. Ne, tai nėra pajamos – tai turtas, kuris tik pakeitė formą. Galbūt žmogus turėjo namą, gal akcijas, o dabar turi pinigų. Tai įplaukos, ne pajamos.
Bet kas yra pajamos, atsakyti ne taip paprasta. Jeigu žmogus vienais metais uždirbo 100 tūkst. eurų, nes investuoja į kokias akcijas, atrodo, kad jis uždirbo daug. Bet kitais metais jis prarado 100 tūkst. eurų, tai vidutiniškai jis nieko neuždirba. Tai kaip dabar tokį žmogų apmokestinsime? Apmokestinsime tik tą 100 tūkst. eurų, kurį jis uždirbo, bet negrąžinsime iš biudžeto, kai jis nieko neturės?
– Ponia Bilkštyte, kokio rezultato tikitės iš šių pasiūlymų? Ar jie mažintų nelygybę, ar būtų tik neryškūs ėjimai?
– Esu tikra, kad jie mažintų nelygybę. Iš principo, jei ši siūloma NPD formulė būtų pritaikyta 2008 metais, tai jau dabar turėtume labai Lietuvos banko (LB) norimo rezultato – kad NPD būtų taikoma tik iki vieno vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Esame numatę tikslą, kad NPD turi pasiekti MMA ir taikyti iki vieno VDU. Bet tikimės, kad VDU augs kaip augęs ir greitai natūraliu būdu pasieksime LB norimo tikslo.
O pajamos, įplaukos, apmokestinamosios pajamos yra labai aiškūs terminai ir nereikia klaidinti žmonių, kad jei pigiau nusipirktą turtą parduoti brangiau, tai jau yra „įplaukos“ ir nebėra „apmokestinamos pajamos“. Nereikia apgaudinėti savęs ir kitų, kad čia tik viena turto klasė pasikeitė į kitą. Jei yra papildomos pajamos, kapitalo prieaugis, visame pasaulyje kapitalo prieaugis yra pripažįstamas kaip apmokestinamosios pajamos.
– Kokią visuomenės dalį paliestų solidarumo mokestis?
– Šį klausimą darbo grupėje iškėlėme dėl to, kad yra labai daug diskusijų, kad progresiniai mokesčiai darbo užmokesčiui yra viena suma, pelno prieaugio – kita, dar skirtingi mokesčių tarifai... Principas yra peržiūrėti progresinių mokesčių lubas ir galbūt visoms pajamoms padaryti vieną ribą – ar 100 tūkst. eurų ar 200 tūkst. eurų, – ar kitus progresinius mokesčius irgi reikėtų suvienodinti, čia dar diskusija.
Nuo jos ir priklausytų, kiek papildomai būtų surenkama. Viskas daroma daugiausiai dėl teisingumo jausmo, kad nebūtų taip, kad vieni gauna labai dideles pajamas ir moka nedidelius mokesčius, o kiti uždirba mažai ir moka tokius pačius mokesčius.
