Pokyčiai žmonėms, dalyvaujantiems 2 pakopos pensijų kaupime: dabar, sukaupę daugiau nei 10 tūkst. eurų sumą, privalės įsigyti anuitetą, kuris turės užtikrinti įmokas net ir tuo atveju, kai sukaupti pinigai bus išmokėti. Kaip tai bus užtikrinta, ar pinigų tikrai užteks, ar žmogus nuolat gaus tą pačią išmoką ir kas bus daroma su žmonių pinigais, įsigijus anuitetą, „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ kalbėjo socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka.
– Profesoriau, dėl ko įvesta tokia tvarka ir kas keičiasi gyventojams, sukaupusiems didesnę nei 10 tūkst. eurų sumą?
– Ji buvo numatyta todėl, kad žmonės turėtų ne vienkartines pajamas, o iki savo gyvenimo pabaigos. Dar praeitų metų naujiena, kad tą anuitetą teiks „Sodra“, o ne privačios draudimo bendrovės. Tai reiškia, kad tada rizika yra valstybinės įstaigos.
– Kuo skiriasi šios išmokos pagal anuitetą nuo to, kas būdavo anksčiau, kai buvo kaupiama fonduose ir gaunamos periodinės išmokos?
– Anksčiau irgi buvo prievolė pirkti anuitetus, bet, kadangi žmonės mažai sukaupė, tas sukauptas sumas versti anuitetais nebuvo didelės prasmės, nes tos sumos būtų labai mažos. Ir dabar skelbiama, kad vidutinis anuitetas yra 67 eurai, kurį gauna tik 500 žmonių. Tai labai menkas žmonių skaičius, ypač, kai pensininkų yra 600 tūkst.
Didžioji dalis dabar išeinančių į pensiją kaupia 2 pakopoje. Tas anuiteto dydis 67 eurai, palyginti su vidutine pensija, kuri siekia apie 400 eurų, yra nedaug. Bet tie, kurie perka anuitetą, tai jų „Sodros“ pensija, matyt, yra bent 800–900 eurų ar net 1 tūkst. eurų. Tad, jeigu žmogus gauna 800 eurų, tie 67 eurai jam tiesiog yra smulkmena.
– Kokiu principu dabar yra apskaičiuojama ta mėnesinė išmoka ir ar ateityje ji gali keistis?
– Visada tipiškai apskaičiuojama imant sukauptą sumą ir dalinant iš mėnesių, kiek, tikėtina, liko žmogui gyventi, skaičiaus. Arba atskirai dalinama iš metų ir iš 12 mėnesių metuose. O tikėtina gyvenimo trukmė yra nustatoma statistiškai pagal gyventojų mirtingumo lenteles, fiksuojama, kokio amžiaus kiek žmonių miršta ir taip apskaičiuojama tikėtina gyvenimo trukmė ir taip ta suma išdalinama.
Tie, kurie gyvena trumpiau, negu vidutiniška tikėtina gyvenimo trukmė, savo sukauptas lėšas palieka tiems, kurie gyvena ilgiau – tipiškai, kaip visose draudimo rinkose: žmonės bendrai į vieną sąskaitą deda savo sumas ir tie, kurie nukenčia, gauna išmokas iš jos, o tie, kurie nenukenčia, praranda įmokėtas įmokas. Jeigu gyvensi labai ilgai ir neturi pajamų, tie anuitetai gelbėja.
– Ar galėtumėte pakomentuoti, kodėl yra nustatyti tam tikri rėžiai? Šiuo atveju nuo 10 tūkst. eurų iki 60 tūkst. eurų, kada privaloma įsigyti anuitetą?
– Taip padaryta, matyt, dėl to, kad jei žmogus yra sukaupęs mažiau nei 10 tūkst eurų, jam ta išmoka būtų tokia menka, kad ją administruoti būtų neverta. Todėl geriau pinigus iškart atiduoti žmonėms arba išmokėti per tam tikrą laiką, pavyzdžiui, 10 metų, bet nepalikti mokėti iki gyvos galvos, nes tuomet administravimo išlaidos atsieitų kelis ar keliolika eurų, o naudos nebūtų praktiškai jokios – todėl buvo pasirinkta tokia apatinė riba.
O viršutinė riba buvo pasirinkta tokia dėl to, kad jeigu yra daug sukaupta, tada gaudamas anuitetą žmogus yra apsaugotas, jis gauna periodinę išmoką, o likusią sumą jis gali pasiimti ir valstybė jau nėra įsipareigojusi tą žmogų prižiūrėti. Valstybė gyventojų apsauga senatvėje pasirūpina per „Sodros“ sistemą, mes privalomai turime dalyvauti šioje sistemoje, o ji yra įpareigota mums mokėti tas vadinamąsias „sodrines“ pensijas, kurios sudaro didžiąją dalį pajamų.
Jeigu žmogus gauna 600–800 eurų iš „Sodros“, 60 eurų iš antros pakopos, 67 eurus iš anuiteto, tai žinoma, kad tas anuitetas yra nereikšmingas. Čia galėtų būti gerokai lanksčiau. Daug žmonių dabar nepatenkinti, kad jiems neatiduoda visos sumos, ypač tam tikrais atvejais, kai žmogus serga ir jam pinigai reikalingi dabar vietoj to, kad jie būtų išdalinti ilgame laikotarpyje po truputį.
– Kodėl yra tokia praktika? Ar nepasitikima žmonių gebėjimu tvarkytis su pinigais, ar bijoma sukčiavimo atvejų? Kodėl žmogus neturi teisės atsiimti visos sukauptos sumos ir ja disponuoti kaip panorėjęs?
– Čia tiesiog toks politikų sprendimas, kurį jiems paruošia biurokratai su įvairiomis suinteresuotomis grupėmis. Labai ugningai dėl antros pensijų sistemos buvo kovojama dėl to, kad tuo užsiimančios verslo įmonės iš to turi naudos, gauna pelnus. Visa tai turėjo poveikį ir dėl to ta pensijų sistema yra sukonstruota tokia – senatvėje gyventojams jų pajamų apsaugos prasme ji nėra reikšminga, tuo tarpu kaupimo laikotarpiu tai yra nemažas verslas, pelnai, klientai.
Todėl sunku surasti aiškų paaiškinimą, kodėl tai yra prasminga. Tai yra verslo sritis, tuo užsiima trijų bankų dukterinės įmonės. Tuo tarpu klientams tai nėra ir nebus reikšminga. Iš kitos pusės, yra valstybės subsidijos – kasmet subsidijuojama apie 150 mln. eurų.
Periodines išmokas ir anuitetus gauna tie, kas daugiau uždirbo, tai reiškia, kad jiems svarbesni tie žmonės, kurie mažiau uždirba – žinoma, jų įmokos irgi subsidijuojamos, bet jie paprastai nesukaupia tiek, kad gautų anuitetus, o gauna tuomet vienkartinę išmoką 3-4 tūkst. eurų, kuri nėra reikšminga. Tad logikos daugiau čia galime rasti žiūrėdami iš verslo pozicijų ir interesų, bet ne iš socialinės apsaugos perspektyvų.
– Mūsų sukauptos lėšos, kurių vienu kartu negalima atsiimti, yra toliau investuojamos. Ar bent jau turime galimybę kažkaip stebėti, dalyvauti šiame procese, matyti, kokias instrumentais naudojamasi ir kur investuojamos tos lėšos?
– Dalyvaujantys žmonės turi sutartis ir juos paslaugos teikėjas, matyt, informuoja, teikia kasmetines ataskaitas – kiek yra sukaupta, kur investuojama. Yra tam tikras investavimo reguliavimas, gyvenimo ciklo fondai ir žmonės automatiškai pagal amžių suskirstomi į grupes ir skirtingos amžiaus grupės tame investavimo procese dalyvauja kiek skirtingai, su mažesne arba didesne rizika.
Tuo tarpu, kai lėšos pervedamos „Sodrai“ į anuitetų fondą, ji irgi šiek tiek investuoja, na bet čia man jau neteko matyti informacijos, kur ji investuoja. Bet ta dalis jau labai reikšminga, todėl kad jei investicijos yra rizikingos, atsakomybė yra visos visuomenės. Jeigu „Sodra“ investavusi paskui negalėtų vykdyti įsipareigojimų, t. y. mokėti tuos numatytus anuitetus, tuomet mokesčių mokėtojai turėtų tą skirtumą dengti, nes valstybės institucijos finansuojamos mokesčių mokėtojų pinigais.
Tad ši investavimo dalis labai svarbi ir, man atrodo, kad netgi numatyta investicijų rizika, perkelta per valstybės instituciją visiems mokesčių mokėtojams, nėra gerai. Turi rizikuoti patys dalyviai – jeigu investuojama nesėkmingai, tai turėtų tas konkretus žmogus, kuris gauna anuitetą, ir nukentėti, nes jis pasirinko dalyvauti šioje sistemoje, o ne jo kaimynai, kurie nedalyvauja, bet savo mokesčiais dabar turi garantuoti.
– Vadinasi, yra rizika, kad visiško finansinio kracho atveju visų investuotų lėšų vertė smarkiai kristų, tos įmokos ateityje mažėtų ir „Sodra“ tiesiog negalėtų pildyti šio anuiteto scenarijaus?
– Taip, tai viena rizikų. Antra rizikų yra mano jau minėtos tikėtinos gyvenimo trukmės. Jeigu pasirodytų, kad gaunantys anuitetus gyvena ilgiau negu buvo tikėtasi, reiškia, kad reikia tęsti jų mokėjimą. O jeigu buvo apskaičiuotas toks atitinkamas anuitetų dydis tikintis, kad žmonės gyvens šiek tiek trumpiau, tai anuitetų mokėjimo tąsai tuomet lėšų nelieka. Žinoma, reikia gilintis, ar yra imamasi kokių atsargumo priemonių tokiems pasikeitimams, bet teoriškai tokia rizika yra.
– Jaunam žmogui, kuris jau galvoja apie senatvę ir apie įmanomus kaupimo jai būdus, kokie yra variantai ir apie ką reikėtų pagalvoti jau dabar?
– Pagrindinė apsaugos senatvėje sistema Lietuvoje yra socialinio draudimo. Antros pakopos sistema netgi nepretenduoja užtikrinti kiek nors reikšmingesnes pajamas senatvėje ir net politikai to nebežada. Dabar politikų pagrindinis dėmesys ir praeitą, ir šią kadenciją yra nukreiptas į „Sodros“ pensijas. Todėl jauniems ir vidutinio amžiaus žmonėms reikėtų daugiau domėtis pensijų sistema, nes jų gerovė irgi priklausys nuo „Sodros“ pensijų sistemos.
O 2 ar 3 pakopos suteikia tiesiog papildomas lėšas ir būtų gerai, kad žmonėms būtų palikta individualiai nuspręsti ir tvarkytis – pirkti tą paslaugą rinkose, visiškai nefinansuojant valstybei. Nes dabar valstybė subsidijuoja tą dalį ir tokiu būdu vilioja žmones: „Jeigu dalyvausite, tuomet valstybė taip pat prisidės“.
Bet ji savo lėšų neturi, ji prisideda tomis pačiomis lėšomis, gautomis iš tų pačių gundomų žmonių sumokėtų mokesčių. Žmonėms reikia būti pilietiškais, daugiau domėtis viešąja politika, kokius sprendimus priima politikai, kaip tvarko žmonių asmeninius gyvenimus. Tuomet tiek viešoji – „Sodros“ – pensijų sistema, tiek privačios – papildomos – pensijų sistemos labiau orientuotųsi į piliečių interesus, o ne į politikų vizijas ir verslo interesus.
