Į Kėdainius – dėl darbo
„Labiausiai – tėvynės ilgesys, o antra – dėl pinigų. Tiesiog jau tada Lietuvoje vidutinis užmokestis pasidarė labai panašus į anglišką minimalų atlyginimą. Tai kam ten sėdėti, jeigu ir Lietuvoje galima gauti ką nors panašaus? Apsvarstėme visus „už“ ir „prieš“ ir, sakome, nebeverta vargti užsienyje, geriau savoje šalyje“, – prisiminė vyras.
Kadangi gyvendamas užsienyje sukūrė šeimą, sprendimą priėmė kartu su žmona.
„Mes abu iš skirtingų Lietuvos galų, o dabar gyvename Kėdainiuose. Aš – tikras šiaulietis, o žmona iš Panevėžio rajono. Gyvendami Anglijoje pamėgome mažesnius miestelius, tad nenorėjome grįžti į didmiestį, – pasakoja vyras. – O ir pradėjus svarstyti grįžimo galimybes iš žmonos brolio sužinojau, kad yra galimybė grįžti į „Norfos“ sandėlį. Taip ir susiklostė.“
Į Kėdainius jauną šeimą svainis atviliojo ne veltui: jis pats jau ne vienus metus sėkmingai dirba tuose pačiuose sandėliuose, kuriuose prekės kasdien skirstomos ir išvežiojamos į 150 „Norfos“ parduotuvių visoje Lietuvoje. Tik M.Stankevičiaus žmona darbo čia kol kas neišbandė – rūpinasi prieš pat sugrįžimą gimusiu mažyliu.
Temperatūrinio režimo sandėlio privalumai
Paprašytas palyginti darbą Anglijoje ir Lietuvoje pašnekovas trumpam susimąsto. „Turbūt pagrindinis skirtumas, kad Anglijoje mokama už valandas, o čia, Lietuvoje, bent jau „Norfos“ sandėlyje, mokama už darbą, už padarytą kiekį. Ir aš Anglijoje gaudavau minimalią algą, bet jei Lietuvoje tektų dirbti už minimumą... Esu fiziškai pajėgus, gaunu geras darbo pozicijas, tad ir alga nebloga.“
Kaip atrodo jo darbo diena? „Turime paskirstyti labai daug prekių į „Norfos“ parduotuves. Dabar skirstome per automatizuotą liniją, reikia greitai suktis. Tiekėjai atveža visas prekes vienoje krūvoje, o parduotuvės pateikia skirtingus užsakymus – vienai reikia daugiau, kitai mažiau.
Žmonės kelia prekes ant didžiulės skirstymo linijos, kur kiekvienas pakelis turi savo parduotuvę, ir kompiuterinė programa skirsto prekes. Tada žmonės, dirbantys prie tų konvejerių, turi atsakingai, greitai, tvarkingai nukelti prekes, kad nebūtų broko, kad prekės galėtų tęsti savo kelionę toliau.“
Anot M.Stankevičiaus, sunkiausia šiame darbe fizinis krūvis, bet čia pat juokdamasis pripažįsta – užtai gali pasigirti sportiška išvaizda: „O patinka tai, kad beveik niekada nebūna viršvalandžių ir darbas vyksta labai greitai.“
Be to, savo darbo vietos jis nekeistų į jokią kitą: „Beveik penkerius metus dirbu viename skyriuje – temperatūrinio režimo sandėlyje. Labai vertiname jį vasarą, nes kai lauke karšta, pas mus visada būna 4–5 laipsniai šilumos.
Ir kai vienoje vietoje gerai sekasi, net nėra noro bandyti ko nors kito. Visas kolektyvas pasiskirstęs taip: kam kurioje vietoje geriausiai sekasi, ten dažniausiai ir būname.“
O ar per visą dieną tokiame šaltyje nesužvarbsta? „Oi, ne, kai yra darbo, tikrai ne!“ – vėl nusijuokia.
Grįžo apsukęs ratą
Tame pačiame temperatūrinio režimo sandėlio skyriuje dirbantis Povilas Lukšta pasakoja, kad ieškodamas laimės tiesiog apsuko nemenką ratą ir grįžo ten, nuo kur pradėjęs.
Tikram kėdainiškiui „Rivonos“ sandėliai buvo pirmoji darbovietė.
„Įsidarbinau čia nuo pat pradžių, gal prieš 15 metų. Buvo kur kas mažesnis sandėlis, nebuvo temperatūrinio režimo sandėlių. Dirbau tuomet maisto ir pramonės sandėlyje. Pradirbau apie porą metų, paskui išėjau. Perėjau iš pradžių į kitos įmonės sandėlius pabandyti, o po to išvažiavau į užsienį.
Tačiau užsienyje nelabai patiko, vėl grįžau į Lietuvą, į tuos pačius sandėlius. Bet jie jau pasikeitę – grįžau nebe į maisto ir pramonės sandėlį, o į temperatūrinio režimo sandėlį, į trumpo galiojimo produktų skyrių.“
Vyras ketverius metus gyveno Didžiosios Britanijos sostinėje Londone, bet savas ten nepasijuto. „Jautiesi toje šalyje svetimas“, – sako jis. O ir darbas gimtinėje jam mielesnis.
„Ten dirbau statybose. Ateini, susirinkimas, tau pasako: tą ir tą reikės daryti. Eini ir darai. Dirbi atskirai, savo tempu, bet esi suvaržytas. O čia dirbame kartu su kolektyvu. Ir man labiau patinka greitas darbas. Mėgstu azartą, todėl greičiau dėti prekes, greičiau skaičiuoti man kaip tik. Atlyginimas priklauso nuo padaryto darbo – kuo daugiau padarysi, tuo didesnis bus užmokestis, ir tai motyvuoja.
Aš dažniausiai dėlioju prekes ant konvejerio, bet sandėlio darbuotojui yra dar septynios vietos, kur galima dirbti skirtingus darbus. Pavyzdžiui, rūšiuoti žuvis, važinėti „slidėmis“ (elektriniu vežimėliu), kelti pakuotes, vežti europadėklus į rampas, dirbti su skeneriu ir dėlioti prekes. Užduotys skirtingos, todėl darbas nemonotoniškas ir nepabosta.“
Darbe sutiko mylimąją
Pašnekovas neslepia, kad ir atlyginimą gauna neprastą. Per mėnesį uždirba apie 1500–1700 eurų, o kai darbo buvo daugiau, yra gavęs ir 2000 eurų į rankas.
Tačiau maždaug prieš devynerius metus nusprendęs palikti Londoną vyras dar nežinojo, kad grįžęs į modernius „Rivonos“ sandėlius ras ne tik mėgstamą darbą, bet ir būsimą žmoną.
„Susipažinome dar kai čia dirbau pirmą kartą. Ji įsidarbino po metų, buvome tiesiog bendradarbiai. O paskui aš išėjau, išvykau į užsienį... Kai grįžau, vėl susitikome. Tada ji dar pradėjo mane vežioti į darbą ir taip po truputį geriau vienas kitą pažinome, taip viskas ir prasidėjo.“
Štai jau septynerius metus Povilas ir Edita – ne tik kolegos, bet ir vyras bei žmona.
„Žmona vairuoja elektrinį vežimėlį – „slides“, vežioja europadėklus. Ji – padėklų išvežiotoja: prekės sudedamos ant padėklų, apvyniojamos ir tada ji išveža juos prie rampos, čia vairuotojai juos pasiima ir krauna“, – paaiškina vyras.
Porą sieja ne tik darbas, bet ir aistra kelionėms. „Labai domiuosi sportu, krepšiniu ir futbolu, žiūriu rungtynes. Ir pats mėgstu pažaisti krepšinį, pasportuoti. Po darbo ilsiuosi – telefone perskaitau sporto naujienas, kartais horoskopą, – sako šypsodamasis. – O per atostogas su žmona prieš pandemiją dažnai vykdavome į užsienį, tik pastaruoju metu – sunkiau. Ne kartą esame buvę Egipte, o ateinančiais metais planuojame aplankyti kurią nors kitą šalį.“
