Lietuva, kaip valstybė, pasirinko geopolitiškai orientuotis į Vakarus. Nuo 2002 metų vasario 2 d. litas fiksuotu kursu buvo susietas su euru, 2004 m. Lietuva prisijungė prie Europos Sąjungos (ES), o 2015 m. jos valiuta tapo euras. Ir sunku įsivaizduoti, kad ši orientacija keistųsi.
Paslėpė ir pamiršo
Lietuvos banko (LB) Grynųjų pinigų departamento vyriausioji specialistė Edita Lisinskaitė naujienų portalui lrytas.lt sakė, kad gyventojai vis dar keičiasi litus į eurus, tačiau bendros per laikotarpį iškeistos sumos yra mažesnės nei pirmaisiais metais po euro įvedimo.
Per 2021 m. pirmą pusmetį LB kasose atlikta apie 2 tūkst. litų keitimo operacijų, kurių metu pakeista apie 3 mln. Lt (860 tūkst. Eur). Nors operacijų skaičius daugiau nei 1,5 karto mažesnis nei 2020 m. per tą patį laikotarpį, tačiau 2021 m. vidutinė vienu kartu iškeista litų suma yra didesnė.
„Nuo euro įvedimo iš viso iškeista 5,4 mlrd. Lt (1,6 mlrd. Eur), o pas gyventojus dar likę apie 416,1 mln. Lt (120,5 mln. Eur). Nors suma atrodo nemaža, ji sudaro tik nedidelę dalį prieš euro įvedimą apyvartoje buvusių litų (apie 7 proc.). Iš viso pakeista 95 proc. apyvartoje buvusių banknotų ir 42 proc. monetų (skaičiuojant pagal vertę).
Kaip ir tikėtasi, didžioji dalis monetų, ypač smulkiųjų nominalų (1, 2, 5 ct), liko neiškeista. Nesitikima, kad visi litai grįš į LB, nes per daugiau kaip 20 pinigų naudojimo metų dalis jų sunaikinta, dalis paslėpta ir tos vietos pamirštos, kiti litai yra iškeliavę į užsienį arba žmonės juos tiesiog pasiliko atminimui“, – pasakojo E.Lisinskaitė.
„Swedbank“ Lietuvoje Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė kaip vieną iš priežasčių, kodėl lietuviai net ir po tiek laiko vis dar turi litų, išskiria vyresnės kartos pomėgį santaupas laikyti grynais pinigais.
„Kai kurie vis dar laiko litus, nes paprasčiausiai yra juos pamiršę – būna, kad randa po kelerių metų ir ateina išsikeisti. Visgi tas grynų pinigų laikymas yra labai nesaugus, tai sukčiams yra pagalba. O šiuo metu jų atakos kartais didesnės negu kad buvo prieš keletą metų“, – perspėjo ji.
Kainas eurais pavertus į litus – šokas
Visgi, anot J.Cvilikienės, lito ilgėjimasis yra labiau sentimentalus – daugeliui lietuvių tik atrodo, kad „prie lito buvo geriau“. „Praeitais metais darėme tyrimą, kurio metu žmonių klausėme, kaip jiems atrodo, kaip per 10 metų pasikeitė ekonominė situacija.
Daugelis manė, kad prekės pabrango gerokai daugiau, o atlyginimai pakilo gerokai mažiau, nors situacija buvo priešinga. Todėl šiuo atveju apklausos parodo daugiau žmonių emocijas, o ne realius duomenis. Be to, pamenu dar savo vaikus, kaip jie verkė, kai litai buvo keičiami į eurus – jiems atrodė, kad jų santaupos sumažėjo tris kartus“, – portalui lrytas.lt pasakojo ji.
Dėl to ir versti kainų iš eurų į litus – nebeverta. Pasak pašnekovės, tai tėra žaidimas galvoje, kuriuo užsiima jau retas. Visgi ji sutinka, kad kartais jį pažaidus žmones ištinka šokas.
Bet „Luminor“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas atkreipia dėmesį, kad jei lietuviai ir atlyginimus pradėtų versti į litus, šie taip pat atrodytų įspūdingai. „Mūsų dabartinis minimalus atlyginimas siekia jau kone 2 tūkst. litų – anksčiau tokių atlyginimų buvo vienetai.
3–4 tūkst. litų alga anuomet buvo laikomas jau solidžia, o dabar 1 tūkst. eurų alga jau laikoma kone vidurkiu. Dar atsimenu, kaip, kai prieš euro įvedimą sakydavo, kad 1 tūkst. eurų po kelerių metų bus normalus atlyginimas, nedaug kas tuo tikėjo“, – prisiminė jis.
Tačiau ekonomistas skuba perspėti, kad negalima pamesti galvos, mat euro zonoje labai reikia žiūrėti savo konkurencingumą. Tos šalys, kurios to nesuvokė, greičiau tapo brangios nei turtingos. Lietuvai tai taip pat dabar yra viena iš didžiausių grėsmių.
„Dabar masiškai vyrauja naratyvas, kad galime ir kelsime kainas, kad viskas tik gerės. Bet negalima pamiršti, kad tos kainos šitaip kyla ne visur, ir kad Lietuvoje jos jau yra nemažos pagal pajamų lygį. Todėl būtina, kad kainos didėtų gerokai mažiau negu kad auga atlyginimai.
Jeigu jos auga pusę tiek, kiek atlyginimai, tai jau yra labai negerai. O jeigu jau neįmanoma jų nekelti, tada reikia kelti kokybę. Pavyzdžiui, negalima kažkokio kepsnio su ananasų užpilu kaip 1990 metais siūlyti už 12–15 eurų.
Ši suma gana nemaža, todėl už ją žmogus tikisi kokybės. Šį iššūkį nebus lengva įgyvendinti. Bet Lietuvai vis tiek neblogai sekasi. Jeigu nebus didesnių krizių, – o jau per šią koronaviruso krizę Lietuva parodė, kad yra subrendusi, – kilstelėsime šalį vienu laipteliu aukščiau“, – mano Ž.Mauricas.
Euras gelbsti per krizes
Lietuvos banko Pinigų politikos skyriaus vyriausiasis ekonomistas Linas Jurkšas portalui lrytas.lt komentavo, kad įsivedusi eurą Lietuva tapo ekonomiškai saugesnė, o tai ypač išryškėja ekonominių sukrėtimų metu.
Iki euro įvedimo dėl galimos devalvacijos rizikos neišvengiamai padidėdavo nacionalinės valiutos palūkanų normos, komplikuodamos ekonomikos plėtrą. Pavyzdžiui, 2008–2009 m. tarpbankinės palūkanų normos litais tam tikrais laikotarpiais viršijo net 10 proc., o COVID-19 pandemijos metu tarpbankinės palūkanų normos eurais išliko neigiamos.
„COVID-19 pandemijos metu Lietuvos valdžios institucijos, skatindamos ekonomiką ir paremdamos nukentėjusius darbuotojus ir verslus, galėjo daug pigiau skolintis ir taip sušvelninti ekonomikos nuosmukį.
Narystė euro zonoje leidžia skolintus išteklius eurais Lietuvai pasiekti žemesne kaina, dažnai – net už neigiamas palūkanų normas. Gyventojų bei įmonių vidutinė naujų paskolų palūkanų norma per pandemiją taip pat išliko praktiškai nepakitusi“, – kalbėjo L.Jurkšas.
Be to, įstojus į euro zoną, pastebėjo LB ekonomistas, LB tapo pilnateisis Eurosistemos narys, įgyvendinantis bendrai priimtus pinigų politikos sprendimus Lietuvoje. Tik įsiplieskus pandemijai, Eurosistema nusprendė imtis plataus masto skatinamosios pinigų politikos, taip duodama teigiamą impulsą visų euro zonos valstybių, įskaitant ir Lietuvos, ekonomikoms.
LB vertinimu, skatinamosios priemonės Lietuvos BVP nuosmukį 2020 m. sušvelnino 0,25 proc. punkto, o 2021 m. BVP turėtų augti 0,32 proc. punkto sparčiau.
„6,5 metų euro zonoje šalies gyventojams ir įmonėms leido geriau įvertinti euro suteikiamas naudas.
Lietuvos banko apklausų duomenimis, dar prieš pandemiją lietuviai labiausiai vertino šiuos euro suteikiamus privalumus: išnykusį poreikį keisti valiutą keliaujant, didesnį euro patikimumą, sparčiau vykstančią pajamų konvergenciją su kitomis euro zonos valstybėmis.
Įmonių savininkams pastebimiausia nauda buvo palengvėjusi prekyba su kitomis šalimis“, – sakė L.Jurkšas.
Šių metų pavasarį vykdytos Eurobarometro apklausos rezultatai atskleidė, kad Lietuvos gyventojų, teigiančių, kad euras yra naudingas Lietuvai, dalis išaugo 21 proc. punktu per beveik pusantrų metų periodą nuo paskutinės rengtos apklausos 2019 m.
Nors palankumas eurui per šį laikotarpį padidėjo daugumoje euro zonos valstybių, išaugimas Lietuvoje buvo didžiausias. 70 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad euras yra naudingas Lietuvai.
L.Jurkšui antrino ir Ž.Mauricas. Pasak jo, kuo ilgiau Lietuva turi eurą, tuo nauda šaliai didesnė. „Nors pirminiame 2–4 metų etape infliacija buvo kiek didesnė Lietuvoje nei tose šalyse, kurios nebuvo įsivedusios euro, dabar tam tikrose kategorijose pastebima tendencija, kad pastaruosius keletą metų jau Lietuvoje yra mažesnis kainų kilimas.
Veikia konkurencija – žmonėms lengviau pasilyginti kainas Lietuvos ir kitose ES šalių parduotuvėse, ilgainiui euras tą konkurenciją turėtų dar padidinti“, – pastebi Ž.Mauricas.
Dar praėjus keleriems metams po euro įvedimo pasipylė investicijos ne tik į paslaugų, bet ir į pramonės sektorius, atkreipia dėmesį jis. „Be euro šis srautas būtų mažesnis, kai kurios stambios įmonės nebūtų atėjusios – euras vis tiek duoda tam tikrą papildomą stabilumą“, – tikina ekonomistas.
Turėti litą – rizikinga
J.Cvilikienės teigimu, Lietuva per daug maža valstybė, kad būtų turėjusi pasirinkimą likti su savo valiuta. Ir, nors teoriškai susigrąžinti litą šiokia tokia galimybė yra, mat Lietuvoje valiutos keitėsi ne vieną kartą – būta ir rublio, ir talonų, ir tų pačių litų, o dabar euro – tačiau praktiškai tokia tikimybė nereali.
Ž.Mauricas, kalbėdamas su portalu lrytas.lt, svarstė, kad jeigu kažkas atsitiktų euro zonoje, teorinė galimybė grįžti prie lito egzistuoja. Tačiau Lietuva vis tiek savo valiutos kursą „pririštų“ prie kažkokios kitos valiutos – ar prie to paties euro, ar prie kitos didelės valstybės, su kuria turima ekonominių santykių, valiutos.
„Niekada neturėjome laisvai plaukiojančio lito kurso. Iš pradžių jis buvo pririštas prie dolerio, o paskui prie euro. Tad mes tą valiutą turėjome labiau tik teoriškai. O šiaip, koks skirtumas dabar, kaip tą valiutą pavadinsi – gali ir tą patį eurą litu vadinti, atsiskaitinėti vien tik lietuviškais eurais“, – pajuokavo jis.
Visgi turėti savą valiutą mūsų ekonomika yra per maža. Kai įstojome į ES, ji tesiekė 10 mlrd. eurų – pusę didelės įmonės, palygino Ž.Mauricas. Nors dabar jau geriau – jau nebėra tiek daug įmonių, kurios viršytų Lietuvos BVP – bet vis tiek ji dar maža.
„Dabar būtų labai rizikinga turėti litą, o dar prisideda visokie geopolitiniai dalykai. Be to, viskas keičiasi, galvojama apie skaitmeninę valiutą – o kai turi skaitmeninę, vėlgi, koks skirtumas, ar turi litą, ar eurą, ar dolerį – kaip nori, taip vadink.
Be to, kai kada valiutos tampa ir pajuokos objektu – pavyzdžiui, dėl to, kad jos kursas nestabilus. Maža to, ne vienoje šalyje vyksta dolerizacija – nesvarbu, kad šalys turi savo valiutas, bet, jeigu turi dolerį ar eurą, ten atsiskaitysi jais visur. Ta vietinė valiuta nebūna visavertė, jeigu šalies ekonomika maža“, – aiškino ekonomistas.
Žinoma, turėti savo valiutą yra ir privalumų, ypač jei tai didesnė ekonomika, kaip Lenkija ar Švedija, bet, jei ekonomika maža, sava valiuta suteikia tik papildomą neapibrėžtumą, o naudos nėra daug, sako Ž.Mauricas.
