„Dar ir prieš karantiną buvo stebimas lietuviškos produkcijos poreikis ir pardavimų augimas. Karantinas tik dar labiau išryškino šią tendenciją. Galima būtų sakyti, kad pirkėjai palaiko vietinius gamintojus, pirkdami lietuviškus produktus“, – svarstė „Rimi Baltic“ Socialinės atsakomybės strategijos ir vystymo vadovas Liudvikas Aleliūnas.
Anot jo, susidomėjimą lietuviška produkcija iliustruoja išaugę „Rimi“ parduotuvėse esančių lietuviškų produktų turgelių „Vilkis“ pardavimai. „Šių produktų pardavimai nuosekliai auga kasmet, ir, palyginti pirmus šešis šių metų mėnesius su praėjusių metų analogišku laikotarpiu, pardavimai išaugo net 18 proc.“ – tvirtino pašnekovas.
Jam antrino ir prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė Vaida Budrienė. Pasak jos, pirkėjai pirmenybę visada teikė lietuviškai produkcijai: „Net jei būna derliaus pradžia arba jis brangesnis dėl nepalankių sąlygų, pirkėjai vis tiek renkasi lietuvišką produkciją“.
Pasirinkimą, pasak V.Budrienės, lemia ir tai, kad tautiečiai lietuvišką produkciją sieja su ekologija, todėl renkasi mieliau nei kaimyninių šalių produktus.
Ne visada brangiau
Lietuviškas derlius, pasak L.Aleliūno, ne visada brangesnis, nes kaina priklauso ne nuo kilmės šalies, bet nuo gamintojo dydžio ir produkto sudėties.
„Bet kokioje pramonėje, taip pat ir maisto, produkto savikainą nustato mąsto ekonomikos principai – kuo daugiau pagamini, tuo mažesnės gamybos savikaina ir atvirkščiai.
Kitas svarbus kriterijus yra produktų sudėtis. Čia principas irgi ganėtinai paprastas – kuo produkto sudėtis natūralesnė, ekologiškesnė, tuo jį pagaminti yra brangiau nei produktą, susidedantį iš įprastų rinkoje sudėtinių dalių.
Kilmės šalis yra susijusi su transportavimo kaštais, ir, remiantis įvairiais šaltiniais, jie paprastai nesudaro daugiau nei 10 proc. produkto savikainos“, – aiškino pašnekovas.
Tačiau Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininko Raimundo Juknevičiaus teigimu, lietuviška produkcija visgi gali būti brangesnė. Tam įtakos turi produkto rūšis – eksportui tinkamos daržovės ir vaisiai yra kietesni, atsparesni deformacijai, tačiau mažiau išraiškingo skonio.
„Lietuviškos braškės yra minkštos, išraiškingo skonio, tačiau prekinę išvaizdą praranda po kelių valandų, todėl eksportuoti neįmanoma. Lietuviški vaisiai ir daržovės yra skanesni, tačiau komplikuoja prekybą“, – tikino R.Juknevičius.
Pasak jo, lietuviška produkcija gali būti nepagrįstai brangi, todėl pirkėjai turėtų būti atsargūs: „Jei žmonės noriai renkasi lietuvišką produktą, galutiniai pardavėjai, matydami žmonių lūkesčius, gali nepagrįstai pakelti kainą. Tokių atvejų nėra daug, tačiau esu matęs“.
Sąlygos palankesnės svetur
LŪS pirmininkas pripažįsta, kad principas, jog lietuviai turėtų vartoti Lietuvoje užaugintas prekes yra teisingas, nes tai stiprintų šalies ekonomiką, tačiau pripažįsta, kad liko neišspręstų klausimų.
„Lietuva yra palankus žemdirbystei kraštas, tačiau norėtųsi bent panašaus požiūrio, koks yra kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse. Turiu minty Latviją, Lenkiją. Ten ūkininkai yra remiami taip, kad Lietuvos ūkininkams konkuruoti sunkoka.
Lenkai maistui taiko PVM lengvatą, todėl lietuviai vyksta ten apsipirkti. Akivaizdu, kad Lietuvos ūkininkams tokiu atveju konkuruoti sunkoka. Lietuva gauna bene mažiausias tiesiogines išmokas Europoje. Norėdami išlikti konkurencingi Lietuvos ūkininkai turi kliautis vien savo sumanumu ir konkurencingumu“, – aiškino R.Juknevičius.
Nors kalbintų prekybos tinklų atstovai teigė nepastebintys, jog lietuviai dažniau rinktųsi lenkišką produkciją ar vyktų apsipirkti į svečią šalį, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Tarptautinės rinkodaros ir vadybos programos vadovė Lineta Ramonienė pabrėžė, kad pirkėjų pasirinkimus lemia daug veiksnių: kokybė, kaina, prieinamumas, prekės ženklo artumas. „Į Lenkiją vykdavo vartotojai, kuriems yra aktualus kainos veiksnys pasirinkime. Šie vartotojai visada buvo ir jie toliau išliks“, – paaiškino ji.
Konkuruoja kaina, ne kokybe
Pasak R.Juknevičiaus, žemės ūkis nuo nepriklausomybės atgavimo laikų stipriai patobulėjo ir tapo europinio lygio, tačiau būta ir praradimų.
„Pavyzdžiui, iš Lietuvos į Lenkiją dideliais kiekiais išvežamos karvės. Geresnė situacija yra su mėsai skirtais galvijais, tačiau jiems irgi nėra kur augti. Vaisių ir daržovių sektorius taip pat neatlaiko lenkų spaudimo ir tenka girdėti, kad net gana stambūs Lietuvos bulvininkai kalba apie pasitraukimą iš rinkos, nes verslas tampa nuostolingas“, – perspėjo R.Juknevičius.
Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė patikino, jog šie metai Lietuvos bulvių augintojams sunkūs dėl nepalankių meteorologinių sąlygų, todėl konkuruoti tapo sunkiau, tačiau, pasak jos, lietuviškos bulvės lenkiškoms nusileidžia kaina, bet ne kokybe.
„Jeigu vartotojui reikia pigesnės produkcijos, o didžioji dalis Lietuvos renkasi pigesnę produkciją, reiškia, mes toje vietoje esame nekonkurencingi“, – nuogąstavo Z.Cirkonienė.
Tačiau pašnekovė pripažino, kad prekybos centrai pirmenybę teikia lietuviškam derliui: „Jiems ir vartotojui reikalinga kokybė. Kadangi Lietuvoje yra keli pagrindiniai tinklai, didelė konkurencija dėl kainos, daržovių augintojai yra nekooperuoti, prekybos tinklai turi visus svertus derėtis dėl kainos, todėl jie išsideri vartotojams itin palankią kainą“, – pabrėžė pašnekovė.
R.Juknevičiaus įsitikinimu, kalboms, kad ateityje Lietuvos ūkis bus konkurencingas, o gamyba nekenkianti aplinkai įgyvendinti reikalingos investicijos. „Jos gali atsirasti iš verslo uždirbus pelną arba turi būti kita parama. Kitos šalys, perorientuodamos ūkį žaliajam kursui, lėšas paskirsto kitaip – ten ūkininkai gauna daugiau“.
Pasak L.Ramonienės, vartotojų elgsena kinta lėtai, todėl ji tikisi, kad per pandemiją išaugęs susidomėjimas lietuviška produkcija išliks ir šiai pasitraukus.
