Apie tai R.Lazutka kalbėjo „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“.
– Jūs šitą siūlymą pavadinote pensijų revoliucija. Kodėl revoliucija?
– Nes vyksta labai reikšmingi pasikeitimai. Tiesa, jie pradėti ankstesnės valdžios, kai bendroji pensijos dalis imta finansuoti iš valstybės, o ne iš „Sodros“ biudžeto: ji finansuojama nebe įmokomis „Sodrai“, o iš įvairiausių mokesčių, kurie patenka į valstybės biudžetą.
Tai – kitokia pensijų sistema, nei buvusi iki šiol, kurią sudarė bendroji ir individualioji dalis, bet viskas buvo finansuojama iš įmokų „Sodrai“.
Kitas ankstesnės valdžios žengtas žingsnis – padidinti mažas „Sodros“ pensijas padidinti, bet irgi valstybės lėšomis.
Dabar – dar vienas: jei suvienodinama bendroji pensijos dalis nepriklausomai nuo to, kiek laiko žmonės mokėjo įmokas, tai dar toliau einama prie vadinamos nacionalinės pensijos. Kai kurios šalys tokias sistemas turi, kai pirmoji pensijos pakopa vadinama liaudies ar nacionaline pensija. Ji mokama todėl, kad žmogus yra tos šalies gyvenimas. Tiesa, paprastai keliamas gyvenimo cenzo reikalavimas, kad nebūtų turizmo, jog užsieniečiai neatvažiuotų pasiimti pensijų.
Lietuva žengia ta kryptimi, o tai – reikšmingas pensijų sistemos pakeitimas.
– Kokius už ir prieš matote pensijų sistemai sukant nauja kryptimi?
– Dalis žmonių jau piktinasi, kad tų, kurie „Sodrai“ mokėjo ilgesnį laiką – 30 metų – bendroji pensijos dalis nesiskirs nuo tų, kurie mokėjo tik 15 metų.
Tokie pokyčiai žmones pagrįstai gali suerzinti. Visada buvo laikomasi nuostatos, kad reikia mokėti mokesčius ir, jei daugiau mokėsi, daugiau ir gausi. Dabar principas „daugiau mokėsi – daugiau gausi“ lieka tik individualioje dalyje, kuri finansuojama iš „Sodros“.
Teigiama pokyčių pusė ta, kad vis tik labai daug žmonių Lietuvoje iš pensijos nepragyvena, skursta: oficialūs rodikliai rodo, kad pensininkų skurdas yra 39,5 proc. Gana didelė dalis iš jų skursta, nes jų labai mažos pensijos, o šios mažos dėl to, kad žmonės dirbo už labai menkas algas ir įmokas „Sodrai“ mokėjo trumpą laikotarpį.
Galima sakyti, kad jie patys dėl to kalti. Bet yra ir tam tikros pateisinančios aplinkybės: buvo laikotarpis, kai ekonomika labai stipriai transformavosi, žmonės neteko darbų, o juos susirasti buvo sunku, todėl visi vertėsi, kaip galėjo. Kita vertus, savarankiškos veiklos: tie patys žurnalistai dirbo pagal autorines sutartis, nuo kurių nebuvo reikalaujama mokėti „Sodrai“, stažas nėjo. Negalima sakyti, kad tie žmonės vengė mokesčių, tačiau jiems mokesčiai nebuvo taikomi.
– Ar motyvas „daugiau mokėsi – daugiau gausi“ veikia?
– Sunku pasakyti, kad veiktų. Paprastai sprendimą mokėti ar nemokėti, o, sakant paprasčiau, sprendimą dirbti legaliai ir visą algą gauti legaliai ar gauti dalį ar net visą atlyginimą vokelyje priima ne darbuotojas. Jo pasirinkimas lieka toks: jei pasiūlė mokėti nelegaliai, pasakyti, kad su tokiomis sąlygomis nesutinka ir atsisakyti dirbti.
Tačiau reikia turėti galvoje įvairius suvaržymus darbo rinkoje, ilgą laiką buvusį gana didelį nedarbą. Daliai žmonių buvo pasirinkimas sutikti su sąlygomis ir dirbti nelegaliai ar pusiau nelegaliai arba visai nedirbti. Reikėtų į tai atsižvelgti. Man atrodo, kad dabar ir einama ta linkme.
Žmogus – vertybė, jam reikia sudaryti sąlygas prasimaitinti ir išgyventi.
Turime pavyzdžius: nusikaltimus padarę kaliniai išlaikomi valstybės. O ką darysi?
– Kur turėtų baigtis tokia pensijų reforma?
– Jei bus žengtas šitas žingsnis, kitas turėtų būti toks: iš principo pensijai gauti nereikalaujama, kad būtų 15 metų minimalus stažas. Jis atgyvenęs, labai neteisingas. Tarkime, žmogus 14 m. mokėjo įmokas, uždirbo daug, daug sumokėjo įmokų, tačiau iš „Sodros“ neturi teisės gauti nei bendrosios, nei individualiosios dalies. Kitas, kuris galbūt dirbo 30 metų, bet uždirbo minimalią algą, „Sodrai“ mokėjo daug mažiau už tą, kuris pensijos negauna.
Matyt, reikalingas dar vienas pokytis: tiems, kurie neįgyja teisės į „Sodros“ pensiją, mokama šalpos pensija. Suprantama, kad taip gali gyvenime atsitikti. Ypač žmonės, kurie nuo vaikystės yra neįgalūs, nė neturi galimybės užsidirbti. Šalpos pensiją būtų galima integruoti į bendrąją pensijos dalį, kuri vis tiek finansuojama iš visų mokesčių kaip ir šalpos pensija. Tačiau kol kas šalpos pensijos dar gerokai mažesnės. Ir jei daroma tokia lengvata tiems, kurie trumpesnį laiką mokėjo „Sodrai“, nereikia moralinių nuolaidų daryti tiems, kurie negalėjo dirbti dėl sveikatos – juos reikėtų integruoti.
– Ar šiai reformai reikės papildomų „Sodros“ ar valstybės biudžeto lėšų?
– Žinoma. Jei tiems, kuriems trumpesnis draudimo stažas, pensija bus didinama sparčiau, tai reikia papildomų valstybės biudžeto lėšų.
Labai svarbu, kad būtų didinama ir individualioji dalis iš „Sodros“, nes pelnyta kritika, kuri pasigirsta, kad suniveliuojamos teisės į pensiją tų, kurie mokėjo trumpiau ir ilgiau, tą atsverti turi iš „Sodros“ mokama dalis, kuri tiesiogiai priklauso nuo to, kiek „Sodrai“ sumokėjai įmokų.
Dabar tam labai geras laikas: auga ekonomika, atlyginimai, „Sodros“ pajamos gana didelės. Tačiau reikia turėti omenyje, kad ateityje atlyginimai gali kilti ne 10 proc., o 3 proc., įsipareigojimus reikės vykdyti.
Tai turi būti visuomenės sutarimas, kad nebūtų didelio susipriešinimo. Jei jis bus, sistema nebus stabili.
Gerovės valstybę Lietuvoje reikia stiprinti: atsilikimas, skurdo paplitimas yra didžiulis.
Reikėtų, kad politikai apsispręstų ir tai būtų ilgalaikis sprendimas, nes daug ką piktina vis pasitaikantys keitimai.
Bet jei didelė žmonių dalis – virš 200 tūkst. – gauna pensijas, kurios yra žemiau skurdo ribos, reikia tą problemą spręsti: keičiame pensijų sistemą arba juos remiame per socialinės paramos sistemą. Problemą reikia spręsti – instrumentai gali būti skirtingi, tačiau jie visi kainuoja.
– Kaip greitai ši reforma gali prisidėti prie skurdo mažinimo?
– Dalis žmonių gaus visą bendrąją dalį – tai nepilni 200 eurų. Skurdo riba – 430 eurų. Gavus bendrąją dalį jų skurdas nebus toks atšiaurus. Tai jau tam tikras pasiekimas.
