Net 80 proc. lietuvių išlaiko savo suaugusius vaikus: mano, kad tai – jų pareiga, kaltina mūsų sistemą

Žmogus, sukūręs šeimą, yra atsakingas pats už save ir už tą naują darinį, dabar vadinamą savarankišku ūkiu. Nežinau, iš kur paimta tokia statistika. Mano aplinkoje to, kad tėvai išlaikytų suaugusius vaikus, nėra. O kad padeda, tai taip: prisideda prie kokio nors stambesnio pirkinio ir kt. Tikriausiai toje statistikoje imami vaikai nuo 19 iki 25 metų.

Mūsų civiliniame kodekse yra numatytas visiškas vaikų išlaikymas iki pilnametystės. Vaikui iki 24 metų, jeigu jis mokosi dieniniuose universitetų ar kolegijų skyriuose, skiriamos įvairios pašalpos, įskaitant ir „Sodrą“.

Bet ratas gali ir apsisukti. Civilinis kodeksas taip pat numato, kad tėvai, neturintys galimybės išgyventi, gali prisiteisti išlaikymą iš savo vaikų. Viskas yra mūsų civiliniame kodekse, tik kažin ar visi jį esame nagrinėję.

Viena mano dukra šiemet baigia dvylika klasių, kita mokosi Kopenhagoje sveikatos mokslų. Ir vieną, ir kitą mes palaikome ir finansiškai, ir moraliai. Nenorime joms gyvenimo pradžioje užkrauti tų akmenų, kuriuos turės užsikrauti vėliau. Tai lietuviško mentaliteto pagrindas. Mes buvome mokomi taip elgtis. Man tėvai padėjo, kai mokiausi, aš padedu savo vaikams, jie padės savo.

Vaiko išlaikymas tol, kol jis mokosi, nėra jo lepinimas, tai paprasčiausia investicija. Jeigu mes padėsime jiems išsimokslinti, mums paprasčiausiai senatvėje bus lengviau – nebereikės jiems duoti pinigų. (juokiasi).

Vaikas yra strėlė, o mes – lankas. Kuo lankas bus labiau įtemptas, tuo strėlė toliau nuskris. Duoti vaikui išsilavinimą – mūsų pareiga, tai nėra joks lepinimas. Negi latvių ši pareiga mažesnė?

Iki pirmos algos privalome vaikams teikti pagalbą: kas moralinę, kas fizinę, kas materialinę. Būna, kad 25 metų dukra, kuri dar mokosi, susilaukia vaikų, jos tėvai važiuoja prižiūrėti anūkų.

Vaiko lepinimas yra tada, jeigu jam 20 metų, o jis nei mokosi, nei eina į kariuomenę, tik sėdi namuose. Tokiu atveju jo rėmimas jau yra meškos paslauga jam.

Turbūt būtų labai sunku atimti iš tėvų tą džiaugsmą išlaikyti vaikus. Jie tai daro ne iš didelės bėdos, ne iš bado, bet dėl to džiaugsmo.

Mes turime draugų, kurių vaikai nuo pat mokyklos, netgi dvyliktoje klasėje, kai reikia ruoštis egzaminams, dirbo ir džiaugdavosi turėdami savų pinigėlių. Turime ir tokių draugų, kurie visiškai išlaiko suaugusius savo vaikus, turbūt iš labai didelės meilės.

Jeigu suaugęs vaikas išeina iš namų, bet studijuoja ir neturi galimybės užsidirbti, tada reikia pagalbos. Bet jeigu studijos tokios, kad galima ir užsidirbti, tada turbūt reikėtų skatinti vaikus išsilaikyti patiems.

Tai, kad mes ilgai išlaikome savo vaikus, galbūt lemia mūsų tautinės savybės. Gal mūsų šeimos yra labai artimos ir vaikai niekaip neatsiskiria nuo mūsų. Taip norisi, kad jie gyventų geriau, kuo nors padėti jiems, ką nors nupirkti.

Esu senoviško kirpimo žmogus, manau, kad tėvai turi išleisti vaikus į mokslus, padėti jiems darbo ar verslo pradžioje. Mano dukra baigė mokyklą, institutą ir dirba. Lietuvių šeima yra tvirta, tradicinė. Jeigu tik turi galimybę, ji padeda dviem pusėms: seniems tėvams ir jauniems vaikams.

Mane taip auklėjo, kad, jeigu esi vidurinės kartos atstovas, turi jausti atsakomybę už savo tėvus ir vaikus. Tu su jais pasidalini, kad jų pragyvenimo lygis labai nesiskirtų nuo tavo. Ar normalu, jeigu žmogus važinėja su „Bentley“, o jo mama gyvena nuo pensijos iki pensijos?

Situacijų būna labai įvairių. Pavyzdžiui, vaikas baigia mokslus, įsidarbina ir gauna 1 000 eurų, o 50 metų tėvas – 4 000 algą. Manote jis, matydamas, kad vaikas vos vos sugeba susimokėti komunalinius ir ant duonos nelabai užtenka, laimingas sėdės namie ir valgys raudonus ikrus su batonu? Bet kuris normalus tėvas pasidalins su vaiku.

Kiekvienas normalus lietuvis pagelbėja, žodis „išlaiko“ čia netinka. Išlaikytinis yra tas, kuris sėdi namuose susidėjęs koją ant kojos ir niekur neina, nieko nedaro.

Vaikai, medicinos studentai, kol baigia institutą, jau būna su gerokomis barzdomis ir jų pačių vaikai jau būna praaugę. Patys išsilaikyti jie neturi jokių šansų: vien už rezidentūrą reikia mokėti per metus po 24 tūkst. eurų.

Pats gali išgyventi tik vaikas, kuris nesiekia jokio mokslo ir gali pradėti dirbti nuo 18 metų. Manau, mūsų sistema yra tokia, kad vaikams, kurie mokosi, be tėvų paramos beveik neįmanoma išsilaikyti. Negalioja kreditai, labai sudėtinga biurokratinė sistema norint įsidarbinti.

Lietuvoje nekilnojamojo turto kainos yra labai užkeltos, palyginti su pragyvenimo lygiu. Negali lengvai važinėti iš miesto į miestą, ieškoti darbo. Tie, kurie bando užsiimti individualia veikla, pasakys, kad pas mus yra labai perdėti reikalavimai, labai daug tikrintojų.

Airijoje mūsų emigrantai kepa bandeles ir neša parduoti. Pas mus jokių šansų, kad iš to galėtum prasimaitinti būdamas studentas. Viskas iš karto apdėta mokesčiais. Todėl jaunas žmogus turi lįsti tėvui į kišenę. Ne visi įstengia besimokančius vaikus paremti, kartais dėl vaikų mokslo šeima sėda į didelį minusą.

Mano draugai padeda savo jau suaugusiems vaikams. Vaikai – pats didžiausias stebuklas ir pati didžiausia Dievo dovana, kurią gauname gyvenime. Jeigu tik leidžia galimybės, jeigu užauginę vaikus dar esame geros sveikatos, dar uždirbame pinigėlių, kurių lieka atmetus pragyvenimo išlaidas, tai kodėl mums neparėmus savo vaikų?

Blogai tada, jeigu vaikai nerodo iniciatyvos, patys nesistengia užsidirbti ir tėvai turi juos išlaikyti. Manau, vaikai turi dirbti, bet tėvai gali prisidėti prie jų gerovės. Vaikus reikia lepinti (juokiasi).